Tolima – artima Magdalena Avietėnaitė (4 dalis)

0

Rytojaus pasaulis

Didžiausiais jos pasiekimais Lietuvos viešųjų ryšių ir įvaizdžio formavimo kampanijoje galime laikyti 1937 ir 1939 metų pasaulines parodas. 1937 m. parodoje Paryžiuje, pavadintoje „Meno ir technikos vieta šiuolaikiniame pasaulyje“, M. Avietėnaitės atrinkta ekspozicija triumfavo, susirinkdama keletą didžiųjų prizų ir 58 mažesnius.

Tarptautinis žurnalistų suvažiavimas. I eilėje iš kairės: 5-a M. Avietėnaitė. Madridas, XX a. 3–4 deš.
Fot. Luis R. Marin. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuosavybė

1939 m. balandžio 30 d. Niujorke iškilmingai buvo atidaryta moderniausia ir didžiausia iš visų iki tol vykusių pasaulinių parodų „Rytojaus pasaulis. Niujorko paroda – milžiniško masto projektas, kurio devizas (šūkis) – taikus, žmogaus kūrybos ir pažangos inspiruotas ateities pasaulis.

Lietuva vienintelė iš Baltijos valstybių priėmė 1936 m. lapkričio 30 d. perduotą JAV prezidento Franklino Delano Roosevelto kvietimą dalyvauti parodoje. Lietuvos paviljono generaline komisare paskirta M. Avietėnaitė, tuomet ėjusi Spaudos biuro vadovės pareigas.

Darbui buvo suburtas parodos rengimo komitetas, o 1938 m. Ministrų kabinetas patvirtino reglamentą, skirtą Lietuvos skyriui Niujorko pasaulinėje parodoje organizuoti. M. Avietėnaitė su parodos komiteto nariais rengė eksponatų atranką, koordinavo tarpvalstybinių institucijų darbą, sprendė komunikacijos, logistikos, finansinius klausimus. Tokio lygio atsakomybę vis dar turėjo labai nedaug moterų, žvelgiant net ir už Lietuvos ribų.

Moters vadovės pozicija Lietuvos paviljono organizacijoje neliko nepastebėta Niujorke. Federalinis parodos pakomisaris, tardamas sveikinimo kalbą lietuvių paviljone, pažymėjo: „Mes Amerikoje taip pat turime moterį parodos komisarę – darbo sekretorę Miss Frances Perkins, kuri nuoširdžiai sveikina Lietuvos generalinę komisarę kaipo vienintelę svetimšalę moterį Komisarę ir linki jos Kraštui geriausios kloties. Lietuvos pasirodymas parodoje buvo plačiai aptarinėjamas Amerikos spaudoje, o pačios M. Avietėnaitės verstas bukletas, trumpai supažindinantis su Lietuvos istorija ir kultūra, sulaukė didelio populiarumo.

Parodai pasibaigus, Niujorko miesto taryba, dėkodama už kultūrinį indėlį į miesto gyvenimą, apdovanojo parodos rengėjus. M. Avietėnaitei suteiktas Niujorko garbės piliečio vardas ir įteiktas aukso medalis.

1939 m. diplomatijos pasaulio kuluaruose jau tvyrojo karo nuojautos atmosfera. Šios nerimo nuotaikos neišvengiamai atsispindėjo ir kultūriniame gyvenime. 1939 m. atidarant Lietuvos paviljoną Lietuvos generalinis konsulas Niujorke Jonas Budrys išsakė nebylų mažųjų Europos valstybių, tokių kaip Lietuva, prašymą pasaulio lyderiams: „Be pastovios taikos, be užtikrinto rytojaus neįmanomas joks progresas, joks rimtas kūrybinis darbas. Ar reikia dar sakyti, kad nedidelė ir taip nuketėjusi per Didįjį karą Lietuva visu nuoširdumu trokšta, kad toji taika pagaliau užviešpatautų pasaulyje, kad jos žmonių sunkaus darbo vaisiai eitų ne švino ir karo pabūklams, bet tų pačių žmonių gerovei kelti.

Ironiška, tačiau grandiozinis kultūros projektas – 1939-ųjų pasaulinė paroda „Rytojaus pasaulis“, turėjusi reprezentuoti taiką ir visuomenės pažangą, tapo dramatiško rytojaus riboženkliu: 1939 m. rugsėjį prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas visam laikui pakeitė ligtolinės Europos veidą. Lietuvos paviljonas 1939 m. Niujorko pasaulinėje parodoje tapo paskutiniu tokio lygio Nepriklausomos Lietuvos kultūriniu projektu. Karui prasidėjus, nuspręsta eksponatus „laikinai“ palikti Amerikoje, tačiau tuo metu niekas nenujautė, kad po karo Lietuvai dar teks iškęsti penkis sovietinio teroro dešimtmečius. Niujorko parodos eksponatai į vėl laisvą Lietuvą sugrįžo tik po daugiau nei pusės amžiaus.“

Be šeimos ir Lietuvos

Antrasis pasaulinis karas sužlugdė aukščiausiu lygiu plėtotą M. Avietėnaitės karjerą kultūrinės diplomatijos srityje, o sovietų okupacija moterį atskyrė nuo mylimos tėvynės ir šeimos.

1940 m. sovietams likvidavus Užsienio reikalų ministeriją, M. Avietėnaitė buvo atleista iš pareigų. Kad išgyventų, tais pačiais metais moteris įsidarbino Vilniaus universitete, kuriame dėstė anglų kalbą. 1941 m. birželio 14 d. vienintelę Magdalenos seserį, operos solistę I. Avietėnaitę-Gustainienę, jos vyrą žurnalistą Valentiną Gustainį ir abu mažamečius jų vaikus su pirmąja trėmimų banga išvežė į Sibirą. Magdalena dėjo visas pastangas tikėdamasi padėti. Deja, Izabelė su šeima tremtyje iškentėjo net penkiolika metų.“

Vokiečių okupacijos metais ji akyviai priešinosi ir kitam okupaciniam režimui. Bendradarbiavo rezistenciniame laikraštyje ,,Į laisvę“, kuriam rašė straipsnius.

1944 m. vasarą, grįžtant sovietams, Magdalena pasitraukė į Vakarus. Aukštas pareigas Nepriklausomos Lietuvos valstybės tarnyboje ėjusi M. Avietėnaitė tik taip galėjo išsigelbėti nuo represijų. Iki 1947 m. moteris glaudėsi karo pabėgėlių stovykloje Vokietijoje, kur drąsiai prisiėmė Lietuvos Raudonojo Kryžiaus generalinės sekretorės, Lietuvos skaučių sąjungos užsienio dalies vadovės pareigas. Per Raudonąjį Kryžių dar bandė surasti Izabelės šeimą, tačiau nesėkmingai. Geros draugės diplomato P. Klimo žmonos Bronės Mėginaitės-Klimienės pakviesta, laikinai apsistojo Paryžiuje, iš kur 1949 m. iškeliavo į JAV. Ten įsitraukė į Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) veiklą, tapo jo politinės komisijos nare, į anglų kalbą vertė rengiamus dokumentus.

1949–1952 m. M. Avietėnaitė dirbo Detroito universiteto bibliotekoje. Dar vienerius metus dėstė sociologiją Amhersto koledže (Masačiusetso valstija). Paskiausia darbo vieta – Švč. Širdies koledžas Manhatanvilyje (angl. Manhattanville, Manhattan, Niujorko rajonas). Joje mokėsi JAV elito atstovų dukros, tarp jų būsimo prezidento Džono Kenedžio (John Kennedy) motina ir dvi jo seserys. Koledžo bibliotekininke M. Avietėnaitė išdirbo net trylika metų. Kaip itin išsilavinusi ir maloni darbuotoja buvo labai vertinama. Jai buvo pasiūlyta dirbti dar 7 metus, kas JAV daroma tik išimtiniais atvejais.“

1964 m. išėjusi į pensiją Magdalena apsigyveno seselių vienuolių globojamuose senelių namuose Putname (Konektikuto valstijoje). Kol leido silpstantis regėjimas, tvarkė vienuolyno biblioteką, tęsė lietuvišką veiklą, kurios per visus gyvenimo Amerikoje metus nebuvo apleidusi.“

Didysis Magdalenos širdies skausmas – sesers šeimos likimas. Tik po penkiolikos metų (1956 m. liepos 24 d.) Izabelės ir Valentino šeima grįžo iš Sibiro tremties, apsigyveno pas V. Gustainio seserį Griškabūdyje. V. Gustainis 1967 m. kovo 11 d. buvo išteisinatas ir reabilituotas. Mirė 1971 m. spalio 11 d. sulaukęs 75 m. amžiaus. Po tremties Magdalena ir Izabelė susirašinėjo laiškais, deja, sovietinė cenzūra griežtai kontroliavo iš už geležinės uždangos siunčiamus laiškus, todėl seserų pokalbiai laiškuose nuskurdinti cenzūros, su nutylėjimais, pilni neišsakytų žodžių. Visomis išgalėmis bandė paremti sesers šeimą materialiai. Magdalena ir Izabelė daugiau niekada nebesusitiko.“

Paskutines savo gyvenimo savaites M. Avietėnaitė praleido Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo vargdienių seserų vienuolijos globojamuose slaugos namuose Putname. Išeivijos laikraštyje „Draugas“ publikuotame M. Avietėnaitės nekrologe rašoma: „Prieš 5 savaites ji buvo perkelta į Palaimintojo Jurgio Matulaičio namus, kur stengtasi jos sveikatą stiprinti, bet ji atsisakė, jos nuomone, nereikalingų pastangų, nes, būdama giliai religinga, buvo pasiruošusi amžinybei.“

Magdalena tyliai užgeso 1984 m. rugpjūčio 13 d., eidama 93-iuosius metus. M. Avietėnaitė – vienintelė moteris, tarpukariu ėjusi aukštas pareigas valstybės aparate. Tai buvo įtakingiausia tarpukario Lietuvos politinio gyvenimo dalyvė moteris. Tik vyrų dominuojama diplomatinė tarnyba sustabdė ją nuo kilimo karjeros laiptais ir didesnės šlovės. Net ir istorikai pripažįsta, kad naujausiųjų laikų istorijoje M. Avietėnaitė vis dar nesulaukė tokio dėmesio, kokio nusipelnė jos darbai ir pastangos Lietuvos labui.

            Magdalenos Avietėnaitės tautiškumo jausmas buvo labai stiprus, lietuvybės reikalai jai visą gyvenimą buvo patys reikšmingiausi. Per visą savo gyvenimą nesukaupė jokių turtų, nes jos gyvenimo principas buvo dirbti Lietuvai, jos žmonėms, pagalba silpnesniam ir vargstančiam. Laisvalaikį skirdavo knygoms, teatrui ir muzikai.

Labai dėkoju Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus kuratorėms už gautą sutikimą spausdinti tekstus ir fotografijas. Taip pat norėčiau padėkoti kuratorei Kristinai Stankaitei už suteiktą didelę pagalbą ruošiant straipsnio medžiagą.

Straipsnyje panaudotos fotografijos yra Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus nuosavybė.

Parengė Kostas Leončikas, punskas.pl

Ankstesnis straipsnisSkydiniai namai – populiari inovacija gyvenamojo būsto srityje
Kitas straipsnisSūduvos krašto teritorinė ir socialinė sandara

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia