Istorinės žinios apie jotvingius (sūduvius) yra nuotrupinio pobūdžio. Istoriniuose šaltiniuose daugiausia minimi jų karo žygiai bei kunigaikščių vardai. Trūksta tikslesnių duomenų apie jų kalbą, gyvenamąsias ribas, apie jų kultūrą, socialinę bei politinę santvarką. Išnykus jotvingiams, istoriografijoje atsirado labai prieštaringų aiškinimų. Jų klausimu yra rašę E. Henningas, A. Sjoegrenas, J. Sembrzyckis, St. Zajączkowskis A. Kamińskis ir kt. Daugelis mokslininkų sutinka, kad įvairiais vardais vadinti sūduviai, jotvingiai, dainaviečiai yra ta pati giminė – sūduviai. Galimas dalykas, kad pačioje pradžioje skirtingais vardais galėjo būti vadinami tos pačios kilties atskirų sričių gyventojai, pvz., šiaurėje ir vakaruose labiau buvo prigijęs sūduvių vardas, o pietuose — jotvingių ar dainaviečių.
***
Ilgus amžius lietuvių istoriją rašė ne lietuvių, bet lenkų, vokiečių, o galiausiai – rusų istorikai. Mūsų tautai buvo įpiršta lenkiškoji, rusiškoji arba germaniškoji istoriografija. Istorija tapo svetimųjų ideologine arba politine tarnaite, neretai jų pretenzijoms į baltiškas žemes pagrįsti.
Iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo nebuvo kalbų apie kokią nors etninę Lietuvos istoriografiją. Etninės istorijos nuotrupų pasirodydavo retkarčiais, bet ir jos buvo tendencingai iškraipytos.
Etninės lietuvių kilmės klausimus išsamiau pradėta nagrinėti tik XX a. septintojo dešimtmečio antroje pusėje. Pasikliaujant kalbininkų, archeologų ir antropologų įžvalgomis, 1987 m. buvo parengtas ir Mokslų akademijos Istorijos institute išleistas rinkinys „Lietuvių etnogenezė“. Tai buvo pirmas didelis žingsnis gvildenant mūsų tautos kilmės ištakas.
Dabartiniais laikais lietuvių kilmės klausimu daugiausia yra nuveikęs Eugenijus Jovaiša. Jis, pasak Kęstučio Subačiaus, yra pirmasis Lietuvos istorikas, kuris „pateikė susistemintą, vientisą ir moksliškai pagrįstą lietuvių kilmės istoriją, jos sintezei panaudodamas visus aisčių kultūros klodus, pradedant nuo Pamarių, Vielbarko, Sembos, Galindų, Sūduvių kultūrų ištakų ir jų vėlesnės raidos kultūras“[1].
Eugenijus
Jovaiša knygoje „Aisčiai. Kilmė“ rašė: „Kalbos istorikų darbuose per ilgą laiką
atsirado įvairiausių nuomonių apie baltų, germanų ir slavų kalbų gimimo vietą
ir susidarymo laiką. Dar labiau tą nuomonių bedugnę pagilino archeologai,
įvairiais laikotarpiais pateikdami gausybę ir neretai prieštaringų teorijų apie
šių etnosų kilmės vietas ir jų raidos tarpsnių chronologiją. Ypač tai
pasakytina apie archeologijos šaltiniuose paliudijamą slavų gimimo laiką ir
vietą. Tarp dviejų krantų – kalbos ir archeologijos – atsivėrė sunkiai iki šiol
suderinama takoskyra, ypač kai vienų ar kitų teorijoms pagrįsti tam tikrais
laikotarpiais atsirasdavo ideologiniai reikalavimai. Tai ypač pastebima nacių
ir sovietų laikais. Nors kalbotyra ir archeologija pasiekė didelių laimėjimų,
tačiau ideologizuotos germanų ir slavų gilios senovės paieškos suteikė
neobjektyvumo nagrinėjant, pavyzdžiui, vakarų baltų istoriją.“[2]
[1] Subačius, K. 2017. Sūduvių upės, ežerai ir jų vardų reikšmių kilmė. Punsko „Aušros“ leidykla, p. 24.
[2] Jovaiša, E. 2013. Aisčiai. Kilmė. Lietuvos edukologijos universitetas, Lietuvos mokslų akademija, p. 9.
sb, punskas.pl
