Šiaurės rytų Lenkijoje yra daug lankytinų vietų, susijusių su baltų (aisčių) praeitimi. Nemažai jų surasime lietuvių etninėse žemėse, ties Punsku, Seinais ir Suvalkais. Vieni istoriniai objektai yra gerai žinomi ir gausiai lankomi, kiti nepelnytai pasilieka primiršti.
Prie pat Lietuvos ir Lenkijos sienos, ties Kalvarijos–Budzisko perėja, Eglinės kaime, tūno didingas jotvingių piliakalnis. Ši jotvingių tvirtovė yra antras pagal svarbą – po Šiurpilio piliakalnio – tokio tipo objektas Suvalkijoje.
Eglinės piliakalnis buvęs labai reikšmingas visai jotvingių gynybos sistemai. Tvirtovė buvusi galinga, sustiprinta pylimais ir rąstų tvoromis. Jos papėdėje jotvingiai buvo įtaisę papilius, kurie turėjo suvėlinti užpuolikų atakas ir suteikti pilies įgulai daugiau laiko pasiruošti atremti puolimą, o gyventojams – pasislėpti saugiose ir neprieinamose vietose. Pats pilies centras buvo įtvirtintas supiltais pylimais ir sargybos bokštais. Gynybai jotvingiai čia puikiai išnaudodavo natūralius kraštovaizdžio elementus – aplinkines pelkes ir vandens telkinius.
Be galo įdomi yra dviejų kūgių piliakalnio forma. Piliakalnio paviršius – maždaug 6 arai. Jo aukštis – 8 m, pylimo skersmuo – 4 m. Tvirtovės viršūnėje įrengta nedidelė plokštuma, apjuosta žemės pylimu.
Iš rytų pusės tvirtovę supo raistai ir Vaipienės upė (šiuo metu jos nelikę nei pėdsakų). Iš vakarų pilį saugojo ledyno išrausta vaga, kuri į šiaurę nuo piliakalnio jungėsi su Vaipiene Rekečio (dabar Salaperūgio) ežere. Vakarinė piliakalnio papėdės dalis buvo pagilinta, o iškastas smėlis ir žvyras panaudotas piliakalnio pylimams. Piliakalnio pietuose ir šiaurėje buvo du dideli vandens telkiniai, sudarantys natūralų gynybinį barjerą. Trečias vandens telkinys (iš rytų pusės) išliko, bet šiandieną jis daug mažesnis nei prieš amžius. Į piliakalnį iš šiaurinės pusės veda pailgas pylimas – tai kruopščiai suplanuotų ir jotvingių atliktų architektoninių darbų rezultatas. Rytinėje Eglinės tvirtovės dalyje buvo pelkės, per jas buvo nutiesti mediniai tiltai.
Lemiamą reikšmę Eglinės piliakalnio pažinimui turėjo kasinėjimai, atlikti Varšuvos valstybinio archeologijos muziejaus Baltų archeologijos skyriaus darbuotojų 1984–1991 metais. Mokslininkai surado čia per 800 įvairių eksponatų: žalvario dirbinių – papuošalų, ietigalių, keramikos, dirbinių iš kaulo ir ragų, žemės apdirbimo įrankių, geležies ir plieno ginklų, turtingą papuošalų kolekciją. Tvirtovės papėdėje rasta taip pat žmonių ir gyvulių kaulų, molinių indų. Nustatyta, kad dauguma radinių yra iš XI–XII a.
1784 m. Punsko parapijos klebonas Antanas Laurinavičius, minėdamas šį piliakalnį, užrašė, kad ūkininkai, dirbdami ar kasinėdami piliakalnio aplinkoje žemę, rado įvairios paskirties apyvokos daiktų ir senovinių ginklų. Ūkininkai rastus metalinius daiktus perdirbdavo į pasagas ir kitus jiems reikalingus įnagius.
***
Saulė, pakibusi virš horizonto, gelsvai oranžiniais spinduliais apšviečia į nakties tamsą grimztantį piliakalnį. Vakariniame jo šlaite tarsi miegantys jotvingių kariai tūno sugulę pušų šešėliai. Šiandien čia nebėra jotvingių, nebėra jų gyvenviečių, pilkapių, pilių, nebėra nieko, kas vaitotų jų širdyje.
Suradęs nuožulnesnę vietą gali bandyti kopti į piliakalnį. Užlipus ant kalnelio prieš tave iškils labai status pylimas – paskutinis jotvingių gynybos elementas. Jis šiandien apaugęs medžių alėja, atrodo – lyg takas į pilį. Norom nenorom bandai užsiropšti į piliakalnio viršūnę, nors lipti nelabai patogu – visur statūs šlaitai. Pagaliau tau pavyksta pakilti į piliakalnio viršūnę. Esi šiaurinėje pilies aikštės dalyje. Vakarinė jos dalis baigiasi ovalia kalvele, ant kurios kitados stovėjo gynybinis bokštas. Tai aukščiausia piliakalnio vieta. Šiaurinėje aikštelės dalyje stovėjusi paslaptinga konstrukcija, suręsta iš didžiulių akmenų. Čia turbūt buvo įrengtas antras gynybinis bokštas.
Šioje tvirtovės dalyje lenkų archeologai aptiko gynybinio pylimo liekanų – keliolikos sluoksnių skeltų lentų likučių. To pylimo pagrindas buvęs maždaug 4 metrų gylyje po mūsų laikų grunto lygiu. Manoma, kad pylimas supiltas pirmuoju kalvos apgyvendinimo laikotarpiu, kuris datuojamas IV–V a. Vėlesniais amžiais vyko kiti darbai, jų tikslas buvo padidinti aikštelės paviršių. Apie tai liudija tyrinėjimų metu atkasti smėlio ir molio sluoksniai. Senienų stoka toje vietoje neleido mokslininkams apibrėžti šių pokyčių laikotarpio. Priimta prielaida, kad tai vyko tarp X ir XII a. Kaip rodo radiniai – metaliniai daiktai, XIII a. ši pilis tapo galinga tvirtove. Apie tai liudija iki šiandien puikiai išsilaikę didžiuliai akmenimis sustiprinti pylimai.
Prie Eglinės tvirtovės buvusios kelios gyvenvietės. Artimiausia – piliakalnio šiaurės rytinėje pusėje. Čia rasta keramikos fragmentų, kuriuos galima priskirti ankstyvesniems nei ankstyvųjų viduramžių laikotarpiams. Eglinės piliakalnio papėdėje, šiaurės vakarinėje dalyje, buvo rasti vienoje vietoje sukaupti molinių indų fragmentai, datuojami IV–V a. Tolėliau nuo piliakalnio (1–2 km atstumu) aptikta kitų ankstyvųjų viduramžių laikotarpio keramikos radinių.
Kasinėjimų metu čia buvo rastas apie 1000 bronzinių papuošalų rinkinys. Ant dalies dirbinių esama tikslingo jų naikinimo žymių. Nežinoma šio lobio paskirtis. Manoma, kad jo savininkas galėjęs būti vietinis jotvingių vadas. Tarp radinių būta ir bronzinių pakabučių – būdingiausių XII–XIII a. jotvingių papuošalų. Jotvingiai savo drabužius susegdavo puošniais segučiais. Pasiturinčios jotvingių moterys dėvėjo ištaigingus rūbus, papuoštus bronziniais (retai sidabriniais) juvelyriniais dirbiniais. Tik neaišku, koks buvo jų statusas militarizuotoje jotvingių bendruomenėje. Galima daryti prielaidą, jog tuomet, kai vyrai vykdavo į karo žygius, joms tekdavo tvarkyti namų ūkius ir vadovauti tarnams.
C14 metodu atliktos analizės parodė, kad visi objektai rasti kasinėjimų metu, t. y. rąstų konstrukcijos gyvenamųjų statinių su akmeniniu pagrindu liekanos, ūkinės duobės, laužavietės, buvo sukurti X–XI a.
Šiuo metu istorijos rekonstrukcijai nebūtina ilgalaikių kasinėjimo darbų, nes labai daug informacijos galima gauti geofizinių tyrinėjimų metu. Kaip minėjau, rytinėje tvirtovės pusėje yra išlikęs stovinčio vandens telkinys, kur yra puikios sąlygos paimti palinologinį mėginį. O geofiziniais tyrimais galima neinvaziniu būdu surasti, kur žemėje išsidėsčiusios landos, išlikusios rąstų duobės, pylimų konstrukcija ir vieta. Piliakalnio ir apylinkių nuotraukos, padarytos iš paukščio skrydžio, parodo papildomus įtvirtinimus, pylimus, kauburius. Tokio tipo tyrimai buvo atlikti Eglinės piliakalnyje 2010 m. pavasarį.
Jų rezultatai labai įdomūs. Užregistruota 150 naujų radinių. Tarp įvairių daiktų fragmentų išskirti bronziniai skrituliukai, pavieniai pakabukai ir žiedai. Beje, daugiausiai rasta strėlių antgalių ir jų fragmentų. Anksčiau aikštelės ir pylimų kasinėjimų metu aptikta keliolika strėlių antgalių, o pastaruoju metu – net 99 vienetai.
Strėlių antgaliai, rasti Eglinės piliakalnio aikštelėje ir pylimuose, rodo, kad tvirtovė buvo puolama. Rusios rašytiniuose šaltiniuose yra užfiksuotas kunigaikščio Jaroslavo Išmintingojo puolimas 1038 m. (Jaroslav’ idzie na jatwiagy…: Povest’ vremennych let). Naugardo-Sofijos metraštyje rašoma: „veliki kniaz’ Jarosław […] na zimu chodzi na jatviagy, i ne możachu ich vziati; Povest’ vremennych let.“
Archeologiniai radiniai rodo, kad Jaroslavo pajėgos priėjo ir bandė užimti Eglinę – dėl to šios tvirtovės pylimuose rasta daug Rusioje naudotų strėlių antgalių.
(Bus daugiau)
Sigitas Birgelis, „Dzūkų žinios“