Masinį pilietinį pasipriešinimą, vykusį 1972 m. gegužės 18–19 d. Kaune, išprovokavo sovietinių valdžios struktūrų sprendimas paankstinti dviem valandomis Romo Kalantos laidotuves, jį palaidoti Romainių kapinėse, o ne ten, kur pageidavo šeima; autobusų eismo sustabdymas, kad norintys pagerbti mirusiojo kapą negalėtų to padaryti. Kai žmonės su gėlėmis prieš 16 valandą (tokia iš anksto buvo paskelbta laidotuvių valanda gegužės 18 d.) ėmė masiškai rinktis prie Romo Kalantos namų Vilijampolėje, jiems buvo pranešta, jog laidotuvės įvykę 14 valandą. Tada minia ir patraukė į Laisvės alėjoje esantį Miesto sodą, kur susidegino Romas Kalanta. Lietuvos ypatingajame archyve yra išsaugota slapta (nuotraukos, filmuota medžiaga, agentų pranešimai) bei apklausų ir tardymų būdu rinkta informacija, taip pat teismo posėdžių protokoluose užfiksuota medžiaga apie kilusį pilietinį pasipriešinimą Lietuvoje. Tokio masinio pasipriešinimo nebūta nuo 1956 m. Vėlinių, kai Kauno miesto senosiose kapinėse buvo protestuojama dėl represijų Vengrijoje. Kaip šio straipsnio iliustracijos pateikiami du Lietuvos ypatingajame archyve saugomi dokumentai – nuotrauka, kurioje sunumeruoti saugumiečių identifikuoti asmenys bei ištrauka iš Vytauto Kaladės kalbos, pasakytos teisme 1972 m. rugsėjo 25 d.
Lietuvos ypatingasis archyvas, F. K-1, ap. 58, b. 47644-3, t. 1, l. 90a
Tos, sau lygių neturinčios priemonės, kurių buvo griebtasi velionio atžvilgiu ir žmonių, kurie norėjo jį pagerbti, buvo paskutinis kantrybės lašas. Visi vieningai patraukė į miesto sodą. Kolonai dažnai tekdavo stabtelti, nes ėję iš paskos pagyvenę žmonės nespėjo eiti paskui jaunimą. Visi vieningai skandavo: „Į miesto sodą!“
Miesto sode savaime, ratu apsuko medį, prie kurio kelios dienos atgal siaubingų skausmų varstomas, ugnies sužalotas, be sąmonės gulėjo Romas. Ne vienas tada susimąstė, dėl ko nusižudė Romas, dėl ko atsirado žmonių, kurie iš kailio nėrėsi, norėdami sutrukdyti gėlių dėjimą, sodo lankymą. Ne vienas ir ne du matė sulaikant tą ar kitą už gėlių dėjimą. Todėl nedvejodami ėjo prie milicijos piketo pagalba reikalauti, kad išleistų tuos, kurie dėjo gėles. Kaip jums žinoma, iš to nieko neišėjo ir dalis jaunimo grįžo į miesto sodą. Čia juos bandė grubiom priemonėm išskirstyti ir to pasėkoje gavosi visuotinės riaušės. Žmogau, mirdamas Romas Kalanta neprašė nė vieno iš mūsų, kad ant jo susideginimo vietos dėtume gėles, būriais eitume prie susideginimo vietos ar kitokia forma jį minėtume. Tu pats, žmogau, vedamas nuoširdaus pasipiktinimo, gailesčio, darei tą, ką darei. Todėl būk iki galo, bet kokiomis aplinkybėmis ištikimas savo jausmams, neišduok jų sakydamas, visi dėjo gėles ir aš dėjau, visi ėjo ir aš ėjau, visi šaukė ir aš šaukiau. Kodėl taip dariau, nežinau. Žinai puikiai, žinai ir tau ne vieną kartą tai prikiš ne kas kitas, o tavo sąžinė.
Gegužės mėnesį kauniečiai įrodė, kad mirties vieta jiems yra šventas dalykas, ir davė suprasti, kad niekam neleis ją išniekinti.
Lietuvos ypatingasis archyvas, F. K-1, ap. 58, b. 47644-3, t. 5, l. 296–300.
Įvairiuose šaltiniuose minima, kad protesto demonstracijose 1972 m. gegužės 18–19 d. Kaune dalyvavo nuo 1,5 iki 3 tūkstančių žmonių. Fizinį ir psichologinį smurtą iš jų patyrė daugelis. Kaip rašoma Lietuvos Respublikos Seimo internetiniame puslapyje patalpintame Žydrūno Mačiuko ir Angonitos Rupšytės straipsnyje: „Mieste prasidėjo antisovietinis bruzdėjimas, išaugęs į atvirą pasipriešinimą. 1972 m. gegužės 18–19 d. vyko demonstracijos, kuriose dalyvavo keli tūkstančiai žmonių. Eidami Kauno gatvėmis jie skandavo: „Laisvę Lietuvai!“, „Laisvę hipiams!“. Mieste buvo platinami atsišaukimai „Tegyvuoja nepriklausoma Lietuva!“, „Tegyvuoja Gegužės 18-oji!“. Pažymėtina, kad antisovietiniai neramumai Kaune tuo metu buvo vieni gausiausių Sovietų Sąjungos mastu. Valdžia prieš manifestantus, be milicijos, metė ir desantininkų bei saugumiečių būrius. Riaušėse suimti 402 žmonės, iš jų 351 vyras, 51 moteris, 97 komjaunuoliai, 192 darbininkai, 37 tarnautojai ir kiti. 1972 m. gegužės–birželio mėn. buvo suimti, o vėliau nuteisti aktyvūs gegužės 18–19 d. pasipriešinimo įvykių dalyviai: Vytautas Kaladė, Antanas Kačinskas, Rimantas Baužys, Virginija Urbonavičiūtė, Kazys Grinkevičius, Vytautas Žmuida, Jonas Prapuolenaitis, Juozas Macijauskas. 33 asmenys patraukti administracinėn, 8 – baudžiamojon atsakomybėn“. Nemažai jaunų žmonių, dalyvavusių pilietinio pasipriešinimo akcijoje, buvo pašalinta iš įvairių mokymosi įstaigų, sovietinių represinių struktūrų jie buvo sekami ir terorizuojami ilgą laiką.
Sovietinio laikotarpio žiniasklaidoje pateikta medžiaga
Griežtai įvairių valstybinių struktūrų cenzūruojamoje sovietinėje žiniasklaidoje informacija apie 1972 m. gegužės įvykius pasirodė ne iš karto. Mūsų laikais konstatuojama apie tuometinės valdžios sutrikimą, nes valdantieji buvo įsitikinę, jog nieko panašaus Sovietų Sąjungoje negali įvykti. Kai masinio pilietinio pasipriešinimo nebebuvo galima nuslėpti (užsienyje žinios apie Kauno įvykius buvo paskelbtos gegužės 20 d.), prabilo ir sovietinė žiniasklaida. Patyrinėjus išryškėja dvi oficialiai skelbtos įvykių interpretacijos kryptys: Romas Kalanta buvo ligonis ir todėl nusižudė, pilietinio protesto dalyviai buvo chuliganai, žemos moralės žmonės, kuriuos reikia visuotinai pasmerkti. Šios tendencijos atsispindi ir 1972 m. gegužės 20 d. „Kauno tiesos“ puslapyje. Kaip buvo įprasta tuomet, darbininkų nuomonė bet kokiu klausimu privaloma: „Aš – audėja. Kartu su savo darbo draugėmis triūsiam savo Tėvynės labui, visų žmonių gerovei, nes nėra nieko gražesnio ir vertingesnio, kaip atkakliai dirbti, kurti materialines gėrybes. Mes visos labai pasipiktinome ir smerkiame tvarkos pažeidėjus, kviečiame visus kolektyvus sustiprinti auklėjamąjį darbą, o pasitaikantiems iškrypėliams duoti prideramą atkirtį.“ Panagrinėjus 1972 m. oficialiai leistą spaudą, galima žymiai geriau suprasti gegužės mėnesio įvykių priežastis Kaune.
(Bus daugiau)
Rita Pauliukaitienė, Rimantė Pauliukaitytė
