Punsko valsčius kartu su Lenkijos žydų paveldo fondu ieško lėšų Punsko sinagogai atnaujinti. Neseniai Palenkės maršalkos biurui buvo įteikta paraiška dėl techninės dokumentacijos parengimo. Šiam tikslui reikia apie 75 tūkst. zl. Punsko valsčius įsipareigojo įnešti reikiamą 10 proc. įnašą.
Dokumentacija galėtų būti parengta dar šiais metais. Vėliau Lenkijos žydų paveldo fondas ir Punsko valsčius ieškos lėšų sinagogos renovacijai. Tikimasi jų gauti iš naujos „Interreg Polska“ finansinės programos, Lenkijos nacionalinio paveldo kultūros ministerijos.
Punsko žydų šventykla – tai paskutinė medinė išlikusi sinagoga Lenkijoje. Ji yra vieno aukšto. Sienos tinkuotos iš vidaus ir išorės.
Apie Punsko žydus žinome palyginti nedaug, jų istorija beveik netyrinėta. Gyvų liudininkų nėra, rašytiniai šaltiniai išsklaidyti įvairiose vietose. Nemažai dokumentų, kuriuose galėjo būti informacijos apie Punsko žydų gyvenimą, dingo, liko sunaikinta, sudegė per Punsko gaisrus, buvo išgrobstyta okupantų. Praeitų metų „Terra Jatwezenorum“ XII t. 1 d. buvo publikuotas išsamus straipsnis apie Punsko žydus.
Iš 1927 metų sinagogos inspekcijos protokolo galime atsekti, kada šie maldos namai buvo statyti.
„Protokolas
1927 metai, kovo 27 diena. Komisija, į kurios sudėtį įėjo Suvalkų apskrities gydytojas dr. Memertas Nieciuński ir valstybinės policijos atstovas Feliksas Koščka, dalyvaujant rabinui Natanui Liubovskiui ir seniūnui Enochui Goldšteinui, gyvenantiems Punske, patikrino Punsko maldos namų sanitarinę būklę ir konstatavo:
Punske gyvenanti 300 asmenų religinė žydų bendruomenė turi vieną sinagogą. Ši sinagoga yra mediniame name, dengtame skiedromis. Jos būklė patenkinama. Leidimą statyti yra davusi rusų valdžia, maždaug prieš 25 metus. Šis leidimas yra pamestas.
Pirmininkas:
apskrities gydytojas dr. Memertas Nieciuński
Nariai:
Koščka, policininkas
Ch. N. Liubovskis
Enochas Goldšteinas.“
Taigi žinome, kad Punsko sinagoga buvo statyta apie 1902-uosius metus.
Nemažai apie Punsko žydų maldos namus yra pasakoję amžininkai.
Viena punskietė pasakojo: „Įėjimas į sinagogą buvęs iš pagrindinės, dabar Mickevičiaus, gatvės. Gatvė nebuvo taip iškelta, kaip dabar, grįsta akmenimis.
Viduje sinagoga buvo gražiai išdažyta. Aukštai aplink sienas ėjo plati juosta, o viena siena, kur buvo įėjimas į parduotuvę, visa buvo išklota raudonu aksomu. Ant jo buvo toks lyg auksinis didžiulis liūtas.“
Žydai įprastai savo maldos namus statydavo žemiau gatvės lygio. Tai buvo toks jų būdas nusižeminti prieš Dievą, pagrįstas Senojo Testamento psalme: „Iš kalčių ir nelaimių gelmės, šaukiuosi Tavęs, Dieve“ (Ps 13, 1).
Prie rytinės Punsko sinagogos sienos (ji simbolizavo Jeruzalės kryptį) stovėjo apie metro aukščio šventa dėžė, vadinama Sandoros skrynia (hebr. Aron ha – Kodeš). Joje buvo saugomi šventųjų knygų ritiniai. Skrynia buvo pridengta turtingai papuoštu uždengimu (parochet).
Pačiame sinagogos viduryje stovėjo paaukštinta vieta su stovu, vadinama bima, kur buvo skaitomi šventieji tekstai. Bimoje stovėjo stalas, ant kurio žydų maldos metu buvo dedama Tora. Virš bimos buvo aštuoniašonės formos baldachimas.
Įėjus į sinagogą, dešinėje pusėje stovėjo indas su vandeniu, kur žydai plaudavosi rankas. Moterys melsdavosi kitoje patalpoje, prišlijusioje prie sinagogos. Šios patalpos sienoje buvo nedideli įstiklinti langeliai, pro kuriuos matėsi, kas vyksta šventykloje. Punsko sinagogoje buvo du atskiri įėjimai iš Mickevičiaus gatvės: vienas – vyrams, kitas – moterims. Moterims įeiti į pagrindinius maldos namus buvo draudžiama. Jos neturėjo teisės paliesti Toros ritinių.
Kita punskietė pasakojo:
„Aldona Lukoševičiūtė buvo mano draugė. Mes abi kartą užėjom į sinagogą. Žinojome, kad moterims įeiti į sinagogą draudžiama. Visgi su Aldona Lukoševičiūte įėjome. Apžiūrėjome ir greitai smukome atgal. Jaunų žydų šventykloje niekad nemačiau. Melsdavosi daugiausia seni. Šeštadienį, būdavo, ima jie tas savo knygas ir eina į sinagogą. Tenai apsigaubia tokiu juodai apvedžiotu apsiaustu, paima į rankas tokią kulbelę, paraitoja kairę rankovę, kad ranka būtų visiškai nuoga, ir vynioja ant tos rankos tokį dirželį. Taip suka, suka net iki peties, o tą kulbelę prisiriša prie kaktos.
Turi tokią didelę Bibliją, stovi ir meldžiasi iš jos. Tada niekas jiems negali trukdyti. Gali tada įeiti, ką nori daryti, jie visai nekreipia dėmesio. Meldžiasi visada tik stovėdami. Atsisėsti sinagogoje gal ir nebuvo kur.“
Šiame pasakojime minimas apsiaustas – tai talės (balta skara su juodom juostelėm). Juo žydai apsigaubdavo pečius prieš melsdamiesi. Kulbelė – tai, be abejo, tefilin – pergamente ranka rašyti Penkiaknygės fragmentai, įdėti į dvi dėžutes. Vieną jų žydai prisirišdavo dirželiais prie kaktos, o kitą – prie kairės rankos. Kiekvienas 13 metų sulaukęs žydų berniukas buvo laikomas subrendusiu. Jis privalėjo kasdien melstis su tefilin. Tefilin reiškė žydų atsidavimą Dievui širdimi, protu ir valia.
Punsko žydų sinagogoje, kaip ir kitose žydų sinagogose, buvo trys svarbios vietos. Pirmoji – jau minėta bima (habima), kurioje buvo skaitoma Tora. Antroji – maldas vedančiojo ir Toros skaitovo kantoriaus vieta, kurioje jis besimelsdamas stovėdavo nugara į žmones, bet veidu į pačią švenčiausią sinagogos vietą. Trečioji vieta buvo pasiekiama tik rabinui ir kantoriui. Joje buvo laikomi Toros ritiniai.
Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiai sinagogą niokojo. Po karo šiame pastate buvo butas, kino teatras, vaikų darželis, dar vėliau – buitinių prekių parduotuvė. Po 1989 m. Lenkijos žydų bendruomenė atgavo sinagogą, tačiau ja nesirūpino. 2015 metais kilęs gaisras gerokai apgadino maldos namus.
sb, punskas.pl
