Tęsiame pasakojimą apie kunigą Juozą Montvilą, kurio 110-ąsias mirties metines minime.
Caro valdžios sprendimu J. Montvila Seinuose negalėjo laikyti šv. Mišių nei patarnauti tikintiesiems. Kunigas nusprendė vykti į užsienį, nors apie išeivius lietuvius buvo kritiškos nuomonės. Ketino vykti į JAV ir dėl dėdės testamento, nes balandžio 17 ar 18 d. Čikagoje turėjo būti sprendžiami palikimo reikalai. Kelionei kunigas Juozas pasiėmė močiutės ir motinos įgaliojimus dėl dėdės palikimo. Kai kurie šaltiniai rašo, kad kunigas ten vyko rinkti bažnyčiai lėšų. Viena yra tikra, jis ruošėsi kunigauti Šv. Pranciškaus lietuvių parapijoje Masačusetse. Ten jo laukė parapijiečiai.
Prieš išvykdamas iš Seinų J. Montvila aplankė giminaitę Rozaliją Cvirkienę, pasiėmė brolių Antano ir Jono Juškų surinktų dainų rinkinį. Ketino jį ten padauginti arba išleisti.
Seinų seminaristai įteikė jam ir surinktą lietuvių liaudies dainų dainyną. Bostono enciklopedijoje galime perskaityti, kad 1866 m. literatūros profesorius Jamialkovskis ragino klierikus užrašinėti liaudies dainas. Jie iš visų Suvalkų gubernijos kampų, o daugiausia iš Kalvarijos apskrities, surinko daugiau kaip 500 dainų…
Nežinome, kaip Montvila keliavo iš Seinų į Angliją, kur perėjo sieną. Jis galėjo vykti į Hamburgą, o iš ten laivu į Londoną. Londone gyveno jo artimas giminaitis, iš Marijampolės apskrities kilęs Kazys Matulaitis. Matulaitis, kaip ir Montvila, buvo baigęs Seinų kunigų seminariją, o vėliau Šveicarijoje studijavo filosofiją. Kunigas Kazys patarnavo Broktone (JAV), Punske, o 1905 m. buvo paskirtas į Londono lietuvių bažnyčią. J. Montvila viešėjo pas jį tris savaites. Kun. K. Matulaitis bandė sulaikyti pas save Montvilą, įtikinėjo, kad jis reikalingas toje parapijoje, kur taip sėkmingai ir nuoširdžiai patarnavo lietuviams, lankė ligonius, klausė išpažinčių.
1912 m. balandžio 2 d. kunigas Juozas broliui Petrui rašė: Jau antra nedėlia kaip esu Londone. Tuojau po Velykų žadu atvažiuoti pas Tave. Namie visi sveiki ir gyvi. Čia, Londone, jau vyšnios peržydėjo, bet oras ti įpatingas, ne šaltas, ne šiltas. Ar tau nieko neteko girdėti apie dėdės Simono amžiną atilsį palikimą? Bučiuoju. Tavo brolis kun. J. Montvila.
K. Matulaitis davė Juozui pinigų bilietui į „Titaniką“ nusipirkti. Kiti šaltiniai mini, kad šiam tikslui tarp Londono lietuvių buvo suorganizuota rinkliava. Antros klasės bilietas kainavo 13 svarų. Kunigas Kazys palydėjo Montvilą į geležinkelio stotį. Į Sautamptono uostą jis išvyko su lietuviu E. Galinskiu.
„Titanikas“ išplaukė iš Sautamptono uosto balandžio 10 dieną. Prancūzijos Cherbourgo mieste, į kurį užsuko „Titanikas“, Montvila savo broliui rašė: „Jau esu „Titanike“. Nieko panašaus net neįsivaizdavau. Koks milžinas, koks spindesys, tai tikra Nojaus arka! Išsiunčiau linkėjimus ir palaiminimus, prašydamas maldos už laimingą kelionę. Kai būsiu, tuoj parašysiu. Kun. Juozapas“.
Apie „Titaniko“ tragediją parašyta daug tekstų, sukurti keli vaidybiniai filmai. Daug žinių apie tragediją rasime Gerdos Butkuvienės ir Vaidos Lovel knygoje „Titaniko lietuviai“. Jos medžiagą rinko JAV, Kanados, Vilkaviškio kurijos archyvuose, įvairiose bibliotekose.
Paskutinės „Titanike“ praleistos valandos galėjo būti tokios.
Penktąją kelionės dieną antros klasės keleiviai, po sekmadienio Mišių pavalgę pietus, telkėsi bibliotekoje. Biblioteka buvo apstatyta gražiais baldais, su rašomaisiais ir kortavimo staliukais, įstiklintomis knygų lentynomis, drožinėtomis medinėmis kolonomis ir langu į dengtą koridorių, kuriame žaidė vaikai. Čia zujo bibliotekos stiuardas, jis tą dieną ne tik nešiojo knygas, bet ir dalijo keleiviams bagažo anketas, prašydamas jas užpildyti. Viduryje kambario buvo du katalikų kunigai. Vienas tyliai skaitė, kitas, tamsus, barzdotas, su plačia skrybėle, vokiškai kalbėjosi su draugu… Ar galėjo tylusis prie knygos palinkęs kunigas būti lietuvis Juozas Montvila?
Vėliau keliautojai perėjo į valgomąjį, kur anglikonų dvasininkas Ernestas Karteris buvo surengęs giesmių vakarą. Argi čia galėjo nebūti muzika besidominčio Juozo Montvilos? (Pagal Marytę Malinauskienę).
Balandžio 14 dieną Montvila kartu su kitais dvasininkais laikė „Titanike“ šv. Mišias. Tai buvo pirmasis sekmadienis po Velykų. Pasak „Titaniko“ keleivių, kuriems pavyko išsigelbėti, Montvila pamokslo metu, turbūt nujausdamas artėjančią tragediją, kreipėsi į tikinčiuosius: „Neaiškiais laikais malda turėtų būti gelbėjimosi valtis“.
Prieš pusiaunaktį laivas atsitrenkė į ledkalnį ir pradėjo skęsti. Montvila sėsti į gelbėjimo valtį atsisakė, savo vietą užleisdamas kitiems. Iki galo su laivo keleiviais meldėsi, klausė išpažinčių, davė jiems išrišimą „in articulo mortis“ (mirties akivaizdoje).
Niujorke kunigo J. Montvilos laukė jo brolis Petras. Kai pasklido žinia apie ištikusią nelaimę, jis nuėjo į kelionių biurą paklausti, ar Juozas plaukė „Titaniku“. Jam atsakė, kad netrukus bus spaudoje paskelbtos žuvusiųjų ir išsigelbėjusių pavardės. Petras nusiuntė telegramą į Londoną kunigui Kazimierui Matulaičiui, klausdamas kokiu laivu Juozas plaukė. Iš Londono atėjo atsakymas: „Titaniku“. Po kelių dienų Petras rado laikraštyje žuvusiųjų pavardžių sąrašą, tarp jų buvo ir kunigo Juozo Montvilos pavardė.
Montvilos giminaičiai Lietuvoje apie tragediją sužinojo Marijampolės bažnyčioje. Tai išgirdusi Juozo Montvilos motina apalpo.
2012 m. gegužės 10 d. Seinų katedroje vyko egzekvijos už a. a. kun. Juozapo Montvilos dvasią, kuriose dalyvavo devyni kunigai. Pamaldų ir pamokslo metu verkė visa bažnyčia.
Amerikoje, Angelų Karalienės parapijoje, kun. Vincentas Varnagiris atlaikė iškilmingas Mišias. Bažnyčioje buvo padėtas katafalkas su visomis kunigo insignijomis. Brukline surengtas kunigo paminėjimas lietuvių svetainėje. Londone – naujoje lietuvių parapijos bažnyčioje – vyko simbolinės kunigo laidotuvių apeigos.
Kunigo J. Montvilos brolis Petras visą gyvenimą graužėsi, kad pakvietė kunigą Juozą plaukti į Ameriką. Tai, kad jo kūnas ilsisi Atlanto vandenyno gelmėse, ilgai nedavė ramybės Montvilų giminei.
(Bus daugiau)
Sigitas Birgelis, punskas.pl