Dovana, kuri mums grąžina praeitį

Garliavoje gyvenanti mokytoja, visuomenės veikėja bei istorijos puoselėtoja Rita Pauliukaitienė gerai žinoma Lietuvos ir mūsų krašto gyventojams. Ji yra knygos „Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas ir jo artimieji“ sudarytoja bei daugelio straipsnių, publikuotų portale punskas.pl, autorė arba bendraautorė. Šiuo metu Punsko „Aušros“ leidykla leidžia antrą jos knygą apie partizanus – „Dainavos apygardos vadas Vincas Daunoras-Kelmas, Ungurys ir jo artimieji“.

Neseniai Rita Pauliukaitienė padovanojo mūsų krašto lietuviams Jurgio Ramanausko atsiminimus „2018–1920 metai Seinų krašte“. Knyga išleista 1940 metais Kaune, „Spindulio“ bendrovės spaustuvėje. Už puikią dovaną nuoširdžiai dėkojame.

J. Ramanausko atsiminimai yra žinomi mūsų praeities puoselėtojams. (Jie buvo publikuoti „Karo archyvo“ XII t.) Knygoje pateikta daug informacijos apie šio krašto Lietuvos savanorius, lietuvių-lenkų kovas 1918–1920 metais ir kt.

Apie mūsų krašto Lietuvos savanorius žinome palyginti nedaug. Daug dešimtmečių nebuvo galima apie juos prabilti. Žinios apie šiuos žmones nutrūko, nes jie arba žuvo kovose, arba sugrįžo į savo gimtinę ir buvo lenkų persekiojami, arba pasiliko gyventi Lietuvoje.

Šiandien šie savanoriai retai kada minimi, nėra nei vienos jiems skirtos atminimo lentos. Tačiau neturi jie visam laikui pranykti iš kolektyvinės šio krašto žmonių atminties.

 „Vidugirių“ monografijoje, kurią 2019 m. išleido Punsko „Aušros“ leidykla, skaitome: „Archyvuose nėra daug duomenų apie Vidugirių savanorius, tačiau yra žinių apie brolius Joną ir Vincą Kuosius. Be jų yra žinoma, kad savanoriams priklausė Juozas Liaukevičius ir Jonas Puniškis. Prie Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo bei lietuvybės puoselėjimo šiame krašte prisidėjo dar du vidugiriečiai, tai mokytojas Petras Mockevičius ir Antanas Pečiulis“.

Tik tiek monografijoje yra informacijos apie Antaną Pečiulį. Nemažai žinių apie jį surasime Jurgio Ramanausko atsiminimuose.  

Antanas Pečiulis gimė Vidugirių kaime. Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui įstojo į savanorių gretas. Buvo Seinų ap­skrities organizacinio komiteto narys bei partizanų organizatorius, vėliau pir­masis Seinų skyriaus (rinktinės) šaulių pirmininkas.

Pečiulis gerai išmanė vietos reikalus ir žmonės juo pasitikėjo. Karo metu, Lietuvą užėmus vokiečiams, Seinuose jis turėjo lietuvišką knygyną, kuris buvo lietuvių užeiga ir pasitarimų centras. Jame buvo aptariami lietuvių kultūros, švietimo ir politikos klausimai.

Jurgis Ramanauskas savo prisiminimuose rašo: „Pečiulio pastogė nebuvo ir man svetima, nes okupacijos laikais teko pasidarbuoti, kad Burbiškių ir Vieštartų kaimuose būtų įsteigtos lietuvių pradinės mokyklos. Šiose mokyklose ir aš mokytojavau, tad su Pečiuliu tu­rėdavau net ir komercinių reikalų, pirkdamas vadovėlius ir rašomąją me­džiagą. Be to, kai tik tekdavo atvykti į Seinus, ir šiaip Pečiulį aplankydavau.

Tapęs savanoriu, Pečiulį lankydavau senu papratimu, nes jis į puikybę nesikėlė ir buvome geri bičiuliai, nors aš buvau tik eilinis kareivis. Pas jį at­silankydavo žymesni tų laikų veikėjai, tad visada buvo galima išgirsti ką nors naujo. Kartais besiginčijant ir besitariant, ir aš savo žodį pridėdavau. Tada mes visi vieningai sutarėme. Nebūdavo skirtumo tarp apskrities komi­teto nario ir eilinio kareivio. Jei kuris nusimanė Lietuvos atstatymo ir ap­saugos reikalais, visada galėjo pasakyti savąją nuomonę, nes Pečiulis visus mus vienijo.

Kartą kilo kalba apie padidėjusį lenkų veikimą ir vis didėjantį dėl to pavojų. Su Pečiuliu svarstėme, kaip atsispirti prieš lenkų akciją, išgelbėti Seinus ir visą šį kraštą. Mums besitariant, atėjo Vaišnora ir apskrities ko­miteto narys, kurio pavardės dabar neatsimenu. Pečiulis pasiūlė mums arba­tos ir ta tema toliau kalbėjome. Vienas iš svečių nupasakojo, kad apie stei­giamąsias lenkų mokyklas buriasi visas jų veikimas. Esą žinių, kad miškuose lenkai daro karinius pratimus ir jų štabas esąs Sumavo kaime. Mes irgi turė­tumėm pradėti panašiai veikti, nes iš kitur paramos vargu ar gausime. Geriausiai esą apsaugoti tik patys Seinai, apie kuriuos puikiai bujoja lenkų veikimas ir organizacijos. Po tų žodžių Pečiulis, į mane rodydamas, tarė, kad aš esu kareivis ir buvęs mokytojas, tat galėčiau padėti veikti už miesto ribų. Nors ir mieste mums buvo reikalingas kiekvienas kareivis, tačiau nega­lime palikti ir apylinkių, kad jose laisvai veiktų lenkai. Apylinkėse būtų ga­lima organizuoti kaimo savanorius (taip tada vadino kaimo miliciją, parti­zanus) ir drauge mokytojauti. O jei savanoriams pavyktų gauti ginklų, tada mes būtumėm tikri šio krašto šeimininkai.

Svečiams Pečiulio pasiūlymas labai patiko ir jie net delnais paplojo pri­tardami. Aš tylėjau, nes svajojau važiuoti į Karo mokyklą. Jei būčiau nema­nęs tapti kariu, būčiau visai nepertraukęs mokslo, kaip ir kiti seiniškiai mano draugai.

Toliau ėjo kaip iš pypkės. Visi trys mane įtikino, kad svarbiau yra išva­žiuoti negu pasilikti kareiviu, nes pavojus didėja ir visiems dzūkams reikia iki vieno stoti ginti savo sodybas. Sutikau, jei mane atleis mano viršininkas. Tuo reikalu patarė man nesirūpinti, nes jie patys viską atliksią.“

Sigitas Birgelis, punskas.pl

Nuotraukos iš leidinio „2018–1920 metai Seinų krašte“