Apie senų laikų emigraciją. Tautinio judėjimo vadų požiūris į išeivystę (5)

0

Tęsiame pasakojimą apie lietuvių emigraciją.

Pasak Gintaro Lučinsko[1], lietuvių tautinio judėjimo vadovai iš pradžių nejautė išeivijos paramos. Susiformavo net neigiamas požiūris į emigraciją. J. Basanavičiaus „Aušra“, o vėliau ir „Varpas“ emigraciją vertino labai nepalankiai. 1883 m. „Aušra“ išspausdino emigranto A. Jurgelaičio laišką, kuriame rašoma: „Esu JAV jau vienuolika metų ir randasi mūs giminystės 15 ar 20 tūkstančių. Mes turime kelias draugijas ir tris parapijas ir kunigų tris lietuvninkus. Norime „Aušros“ ir galime padėti su prenumerata. Tik nežinau, ar kalba mūs bus suprantama, ar ne. Aš pats esu iš Suvalkų gubernijos Vilkaviškio pavieto.“

Vienas iš tautinio lietuvių judėjimo vadovų, Jonas Šliūpas, laiške „Aušrai“ perspėjo: „neskubėti emigruoti į Ameriką ir rekomendavo, tėvynėj susitaupius pinigų, varyti ar amatą, ar prekystę – ir tuomi darbu atneš pelną ir sau, ir tėvynei“.

Amerikos lietuviai 1914 m.

Nepalankios nuotaikos emigrantams tarp tautinio judėjimo vadovų stiprėjo. 1886 m. „Aušra“ rašė: „plečiantis emigracijai, Lietuvoje nieko neliks – svetimtaučiai supirks žemę, o namie liks kapai… Jaunimas Lietuvos, negalėdami išsipirkti iš kariuomenės, pulkais eina. Visi jauni išeis, liks tik seniai, o jų turtus kas paims? – svetimi. Mus kankina dvejopai – svetimi ir savi: svetimi spaudžia mūsų kalbą ir mes patys – maža tauta – pasidalijame į dvi dalis: viena vargsta namie, o antra nyksta svetimame kampe“.

Prieš emigraciją pasisakė ir Vincas Kudirka. „Varpe“ jis atkreipė dėmesį į carinės vyriausybės ketinimus kolonizuoti dėl emigracijos ištuštėjusią Lietuvą. Jis rašė: „Kasžin, ar Lietuvoje kur yra nors vienas kaimas, iš kur nebūtų kas išėjęs į Ameriką… Bėgti į Ameriką tai taip paprastas daiktas, kaip vasarą lietus arba žiemą sniegas.“

Vincas Kudirka dėl emigracijos kaltino agentus žydus. Anot jo, Amerika turi tik vieną gerą ypatybę – ten net tinginys priverstas dirbti. Jo nuomone, JAV lietuviai greitai nutautės, išsisklaidys po miestus, jaunoji karta nebesupras praeities ir tėvų papročių. Trečioji karta jau kalbės vien angliškai. Kunigai buvo raginami stabdyti emigraciją, perkalbėti žmones per pamokslus bei išpažinties metu.

Buvo publikuojami straipsniai, kuriuose raginta neemigruoti. Skaitytojai buvo gąsdinami kelionės vargais bei sunkiomis gyvenimo JAV sąlygomis. Emigracijai buvo priešiškas ir rašytojas, „Vilties“ laikraščio leidėjas Juozas Tumas-Vaižgantas. Jis įrodinėjo, kad išeivis emigracijoje dvasiškai nepraturtėja, o emigracija skurdina Lietuvą. Išeivių siunčiami namo pinigai nuostolių neatlygina. Juozas Tumas-Vaižgantas įsitikino, kad lietuviai išeivijoje sparčiai nutautėja.

1913 m. Jonas Basanavičius, atsisveikindamas su JAV lietuviais, suaukojusiais Tautos namams Vilniuje statyti 25 000 dolerių, paragino visus išeivius kuo greičiau grįžti į Lietuvą ir pesimistiškai nupiešė išeivijos rytdieną: „Jūs išmirsite, nutautėsite ir paskęsite svetimose bangose. Taigi, pasirūpinkite nors savo pinigais padėti savo vargstančiam kraštui, atsidėkodami savo tėvynei už tai, kad ji jus išaugino ir davė galimumo jums čia įsikurti.“

Priešinga Lietuvos tautinio judėjimo vadovų pozicija dėl emigracijos paliko žymę ir pačioje išeivijoje. Lietuvių išeivija JAV pradėjo suvokti savo reikšmę lietuvių tautiniame judėjime. JAV valdžia nedraudė jiems veikti, nors jų nerėmė. 1893 m. „Lietuvos“ puslapiuose išeiviai kreipiasi į tautiečius Lietuvoje: „Dėl visa ko, kas pas jus bloga pasidarė, tai praneškite mums į Ameriką, mes čia tai sunaudosime: žinodami, kur kokia nelaimė arba prispaudimas įvyko, tai mes pasirūpinsime apie palengvinimą.“

Lietuvių išeivijos veikėjai stengėsi veikti kitų šalių visuomenės nuomonę, kelti lietuvių tautos bei spaudos draudimo klausimus. Kražių įvykiai turėjo platų atgarsį JAV lietuvių kolonijose. Jų laikraščiai rašė apie Kražių skerdynes, rengtus mitingus ir protesto akcijas.

Išeivijos jėgomis 1900 m. Paryžiuje buvo suorganizuota pasaulinė paroda. Joje buvo eksponuojamas etnografinis skyrius bei draudžiama lietuvių spauda.

Ilgainiui pradėjo klestėti lietuvių išeivių kultūrinė veikla. Jie galėjo pasidžiaugti savo kultūros laimėjimais, spauda, chorais, mėgėjiškais teatrais, mokyklomis. Emigracija siekė parodyti, kad lietuvių veikėjų kaltinimai jų atžvilgiu yra nepagrįsti. Antai „Tėvynės“ laikraštyje rašoma, kad lietuvių judėjimas išeivijoje labiau reiškiasi nei Lietuvoje. JAV lietuviai leido 7 laikraščius, pasirodydavo įvairių knygų.

Išeivijos inteligentų nuomone, „Amerikoje išeina rimčiausi laikraščiai, verčiausios lietuviškos knygos; kyla ir tampa įvykdomi svarbiausi ir naudingiausi dėl tėvynės sumanymai.“

Išeivija įnešė nemažą indėlį ugdant tautinę lietuvių inteligentiją. Iki 1904 m. JAV lietuviai turėjo kur kas geresnes sąlygas kultūriniam darbui negu lietuviai Lietuvoje. Išeivių veikėjai kritikavo Lietuvos spaudos politiką dėl išeivystės, pasmerkė už straipsnius, kuriuose tikinama, kad emigracija ryja lietuvių tautos jėgas ir turtą. Pasak JAV lietuvių veikėjų, išeivystė nėra pavojinga tautai, nes išeiviai pamato pasaulio, parneša namo pažangesnių idėjų, o savo aukomis ir kultūrine veikla kelia lietuvybę ir padeda budinti Lietuvą.

Po Pirmojo pasaulinio karo išeivija teikė materialinę pagalbą jaunai Lietuvos valstybei. Lietuvos vyriausybė apribojo išeivijos veikėjų galimybes dalyvauti šalies politiniame gyvenime. JAV lietuvių siekiai grįžti į tėvynę ir joje įsikurti buvo stabdomi ne tik sunkesnių gyvenimo sąlygų, bet ir Lietuvos valdžios politikos.

(Pabaiga)

Sigitas Birgelis, punskas.pl

Parengta pagal Gintaro Lučinsko straipsnį „Amerika pirtyje“ arba lietuvių ekonominė emigracija 1868–1914 metais“, „Terra Jatwezenorum“ XII t., 1 d.


[1] G. Lučinskas. „Amerika pirtyje“ arba lietuvių ekonominė emigracija 1868–1914 metais. Terra Jatwezenorum, XII t., 1 d.

Ankstesnis straipsnisOrganizuojamas priėmimas į Punsko muzikos mokyklą
Kitas straipsnis100 beržų ugniagesių savanorių 100-mečiui

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia