Užsiraukęs dangus retai leido saulei išlįsti. Nei šilumos buvo galima atsigerti, nei pražydusių obelų žiedų įkvėpti, nei pasimėgauti dūzgiančių bičių garsais. Trečiadienį kalendorius priminė apie mažųjų gamtos darbštuolių bitučių dieną. Lyg ir nieko neįprasto, tačiau XXI a. bičių nykimo problema yra kur kas opesnė, nei gali atrodyti. Mažas vabaliukas, o tiek daug nuo jo pasaulyje priklauso. Nuo jo priklausoma yra ir mūsų egzistencija.
Šiandien mūsų sodai tušti. Niekur avilių nėra, išskyrus ūkius, kurių šeimininkai verčiasi tik bitininkyste. O jų mažai, ir tie aviliukai paslėpti nuo mūsų akių, kelių ir namų, kad nedrumstume bičių pasaulio. Pasakojo, kad seniau pas mūsų gaspadorius dūzgiančios bitės kieme buvo ne svečias, o savas padarėlis, kuriam negailėdavo vietos palėpėje sukrautame arba sode pastatytame avilyje.
Vidugiriuose gyveno toks Dornykas. Juozas Vaina savo užrašuose minėjo, kad prieš karą, kol Dornykų šeima nebuvo repatrijuota į Lietuvą, išsiskyrė ne tik įdomia kalba, bet ir kasdieniniu užsiėmimu. Mat šeimos galvai laisvo laiko netrūko, o kad gyveno prie giraitės, vadinamos Ledzini, bandė laukines bites prisijaukinti. Jos buvo vadinamos samanėmis. Pūstų pilvų bitės buvo didesnės už prijaukintas, todėl, sakyta, kad daugiau medaus galėdavo prinešti. Dornykui, kaip ir beveik visiems ano meto ūkininkams, kišenėse vėjai švilpavo. Kita vertus, niekam tų pinigų per daug ir nereikėjo. Gyveno iš to, ką užsiaugindavo. Gerai sakoma: jeigu nėra pinigų, tai ir bėdos nėra. Taigi, Dornykas sugalvojo savo rankomis avilį pasigaminti. Ne medinį ir ne tokį kampuotą, kaip šiais laikais. Jo buvo iš durpių nulipdytas. Nuėjęs į laukus ėmė gaudyti samanes. Kiek pagavo, tiek namo parsinešė į savo aviliuką. Žinodamas, kad šios gali ištrūkti, aklai uždarė avilį, dėl to bitės nesiuvė korų, rašė J. Vaina. O iš kur jos galėjo žiedlapių dulkelių prinešti, jeigu Dornykas uždarė tamsoje? Kai tik avilį atidarė, taip laukinės gamtos dūzgimas nuskrido tolyn už giraitės. Pasimokęs, kad samanių jis nesutramdys, nusipirko, o gal ir iš kažko gavo bičių spiečių. Įdomu, kad norėjo bites auginti ir skanaus medaus paragauti, bet pats bijojo prie avilio padirbėti. Pasiprašė J. Vainos tėvo, kad tas nueitų bičių apžiūrėti. Tinklelį ant veido užsimovė ne tik Vaina, bet ir pats Dornykas, tačiau prie avilio prisiartino tik Vaina, o Dornykas rankas susikišo kišaniun, kad bitės niaingialt, nuvėjo pircon ir pro lango sciklų žūrėj, kap mano tėvas tas bitias avilin tvarkė.
Seniau irgi bičių skaudaus įgėlimo bijota, bet ne taip baisiai, kaip šiandien. Retas kuris maloniai pasilabina su dryžuotu bičiuliu. O bičiuliais gali būti ne tik kaimynai, bet ir bitės.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
