II gavėnios sekmadienis. Mt 17, 1–9
Gyvenimo įvykiai yra tęstiniai – įvykis papildo įvykį. Šis tęstinumas sudaro gyvenimo kryptingumą į tikslą. Įvykis po įvykio ir supranti, kad kitaip ir negalėjo būti: praeities įvykiai lemia tai, kas mes būsime ateityje. Praeities patirtys ir ateities niuansai tarpusavyje sąveikauja. Ši sąveika matoma ir Biblijos puslapiuose, ji ypač išryškėja gavėnios sekmadieniniuose Dievo žodžio skaitiniuose. Praeitą sekmadienį matėmė Jėzaus dieviškumą, patalpintą žmogiškame ribotume. Šiame ribotume nuskambėjo gundytojo žodžiai: jei tu Dievo Sūnus, liepk šiems akmenims pavirsti duona, šok nuo šventyklos šelmens. Tai apsimestinis bandymas, nes velnias žino, kas iš tikrųjų yra Jėzus. Šio sekmadienio Geroji Naujiena mus atveda prie Taboro kalno, kur išgirstame dar kartą pasikartojantį Jėzaus tapatybės pripažinimą: šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi. Klausykite Jo! Pirmą kartą kažką panašaus išgirdome Jordano vandenyse. Dabar visa tai pasikartoja ant Taboro kalno, tik pridedama: klausykite Jo. Šios dvi teofanijos yra viena kitą papildančios. Šis gavėnios sekmadienis papildo praėjusį: atsakoma į gundymą „jei tu Dievo Sūnus“. Šioji Tabaro teofanija ne tik atsako, kas yra Jėzus, bet ji konkrečiau parodo gavėnios tikslingumą. Pabandykime į šią Evangelijos ištrauką pažvelgti šiek tiek kitomis akimis.
Kodėl pasirinktas terminas „po šešių dienų“ (Mt 17, 1)? Analogišką laiko intervalą nurodė ir evangelistas Morkus (Mk 9, 2); evangelistas Lukas rašė: „praslinkus maždaug aštuonioms dienoms…“ (Lk 9, 28). Didžioji dalis egzegetų aiškina, jog laiko nuoroda parodo, kad abu įvykiai – Petro išpažinimas, jog Jėzus yra Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus (Mt 16, 16), ir Jėzaus atsimainymas – yra tarpusavyje susiję, nes pagrindžia Jėzaus dievystę.
Manoma, kad Jėzaus atsimainymas įvyko izraeliečių Palapinių šventės metu, septintąją – svarbiausią – šios šventės dieną. Palapinių (Pastogių arba Derliaus nuėmimo) šventė būdavo švenčiama rudenį, kai visas derlius jau būdavo nuimtas (Biblijos enciklopedija, 121 psl.). Tai buvo populiariausia ir linksmiausia izraeliečių rudens šventė, švenčiama septynias dienas. Per šią iškilmę žydai įsikurdavo iš medžio šakų padarytose palapinėse arba pastogėse. Palapinių šventė švenčiama ir šiais laikais. Ji primena tuos Senojo Testamento laikus, kai izraeliečiai gyveno palapinėse dykumoje (Kun 23, 39–43; Iš 34, 22; Oz 12, 9–10).
Mums reikalingas evangelinis tikrumas, kurį pagrindžia pašalinė informacija. Pasižiūrėkime geografiškai į Taboro kalną. Taboro kalnas yra šiaurinėje Palestinos dalyje. Pats kalnas, kaip sako Evangelija, yra aukštas, bet toje vietoje yra slėnis. Jeigu žvelgtume iš slėnio pusės, tai kalnas atrodytų tikrai labai aukštas. Beje, nuo jo atsiskleidžia labai gražus vaizdas. Taigi ši evangelinė vieta yra reali.
Labai svarbus dalykas, kuris vienaip ar kitaip gali mums kristi į akis: Jėzus su savimi atsiveda ne visus mokinius, o tik Petrą, Jokūbą ir jo brolį Joną. Kai kurie Šventojo Rašto tyrinėtojai kalba apie apaštalinius ratus. Žvilgterkime, kaip yra su tais mokiniais. Jėzus pirmiausia išsirenka septyniasdešimt du mokinius. Tai yra išorinis mokinių ratas. Apie tokį ratą kalba taipogi ir evangelistas Lukas: Septyniasdešimt du sugrįžo ir su džiaugsmu kalbėjo: „Viešpatie, mums paklūsta net demonai dėl tavo vardo“ (Lk 10, 17). Tai yra bendra sąsaja su evangelistu Matu. Iš tų septyniadešimt dviejų mokinių Jėzus išsirenka dvylika. Šis skaičius simboliškai susišaukia su Izraelio giminių skaičiumi. Tai yra bendra sąsaja su Senuoju Testamentu. Skaičius dvylika taip pat turi ir eschatologinį matmenį, kurį atspindi Apreiškimo knygoje aprašyti dvylika sostų. Negana to, Apreiškimo knyga įvardija tas gimines: iš Judo giminės dvylika tūkstančių paženklintųjų, iš Rubeno giminės dvylika tūkstančių, iš Gado giminės dvylika tūkstančių, iš Asero giminės dvylika tūkstančių, iš Netfalio giminės dvylika tūkstančių, iš Manaso giminės dvylika tūkstančių, iš Simeono giminės dvylika tūkstančių, Levio giminės dvylika tūkstančių, iš Isacharo giminės dvylika tūkstančių, iš Zabulono giminės dvylika tūkstančių, iš Juozapo giminės dvylika tūkstančių, iš Benjamino giminės dvylika tūkstančių paženklintųjų. (Apr 7, 5–8). Taigi, kiekvienas apaštalas yra tarsi vienos giminės atstovas. Tai yra vidurinysis apaštalų ratas. Galų galiausiai lieka trečiasis ratas: Petras, Jokūbas ir Jonas. Kai kurie Šventojo Rašto tyrinėtojai šiuos tris apaštalus įvardija kaip ištikimiausus mokinius. Simonas, vardu Petras, ir Zebediejaus sūnūs Jokūbas bei Jonas buvo Jėzaus pašaukti kaip pirmieji Jo mokiniai (Mt 4, 18–22). Jie vėlgi buvo Jėzaus pakviesti budėti kartu, Jam meldžiantis prieš mirtį Getsemanės sode (Mt 26, 37; Mk 14, 33). Todėl šie Jėzaus mokiniai turėjo galimybę tapti pirmaisiais tikėjimo liudytojais kitiems mokiniams. Šiame Evangelijos pasakojime yra sąsaja su Senuoju Testamentu, kai Mozė, kopdamas į kalną pas VIEŠPATĮ, pasiėmė Aaroną, Nadabą, Abihu’ą ir dar septyniasdešimt Izraelio seniūnų (Iš 24, 1–18).
Pažvelkime į šios teofanijos turinį. Prasidėjus dieviškumo apraiškai, iškyla dvi Senojo Testamento figūros – Mozė ir Elijas. Šis dialogas atspindi labai svarbią teologinę, biblinę tiesą. Mozė yra siejamas su įstatymu, o Elijas yra siejamas su pranašais. Per Mozę VIEŠPATS perdavė savo Įstatymą išrinktajai tautai (Iš 19, 16–20, 17; Įst 5 1–22). Elijas buvo pranašas, gyvenęs Izraelyje Karaliaus Achabo valdymo metais (Biblijos enciklopedija, 199 psl.). Per jį Dievas išpildė daug savo pranašysčių (1 Kar 17 – 2 Kar 2). Apie pranašo Elijo sugrįžimą skelbė pranašas Malachijas (Mal 3, 23–24). Tai ir įvyko, kai Elijas pasirodė su Moze Jėzaus atsimainymo metu, kaip Senojo Testamento Įstatymo ir Pranašų įvykdymo liudininkai. Šis Jėzaus dialogas su Moze ir Eliju parodo, kad Kristus yra aukščiau už pranašus. Gavėnios liturgijoje Bažnyčia ne veltui pateikia apmąstyti Viešpaties atsimainymo sceną. Nors ant kalno buvo gera ir Petras siūlė pasilikti, pasakojimo pabaigoje nuo kalno nusileidžiama žemyn. Atsimainymo metu senosios Sandoros atstovai kalbasi su atsimainiusiu Viešpačiu apie jo kančią ir mirtį: „Jie pasirodė šlovėje ir kalbėjo apie Jėzaus išėjimą, būsiantį Jeruzalėje“ (Lk 9, 31). Jėzus nuolat turėjo prieš akis savo būsimąją mirtį. Ne veltui visi trys sinoptinių Evangelijų autoriai pasakojimą apie Taborą įterpia tarp pirmosios ir antrosios Jėzaus pranašystės apie savo kančią.
Balti Jėzaus drabužiai – tai ne kartą Šventajame Rašte minimi dangiškųjų būtybių ar išrinktųjų drabužiai. Apie tai kalbėjo pranašas Danielius, savo regėjimuose matęs dangiškąjį Dievo – Amžinojo sostą (Dan 7, 9). Apreiškime Jonui yra pasakojama apie baltus išgelbėtųjų drabužius (Apr 4, 4; 7, 9 ir 19, 14). Tačiau kartu paminima, kad išrinktųjų drabužiai yra balti, nes buvo išbalinti Avinėlio krauju (Apr 7, 14). Skaisčiai baltas drabužis yra atsikartojantis biblinis teologinis elementas, kuris išryškina Jėzų, kaip teisųjį.
Kitas labai svarbus įvaizdis, kuris atsikartoja Senajame Testamente, yra debesis. Išėjimo knyga apie debesį sako: Dienos metu VIEŠPATS, rodydamas kelią, ėjo pirma jų debesies stulpe, o naktį ėjo ugnies stulpe, duodamas šviesos, kad jie galėtų keliauti dieną ir naktį. Debesies stulpas dienos metu ir ugnies stulpas naktį nepasitraukė iš savo vietos žmonių priekyje (Iš 13, 21–22). Kitas labai svarbus biblinis motyvas debesies, kad jis nusileisdavo į Susitikimo palapinę: Mozei įėjus į Palapinę, nusileisdavo debesies stulpas ir stovėdavo prie Palapinės įėjimo, o VIEŠPATS kalbėdavosi su Moze. Kai žmonės pamatydavo debesies stulpą, stovintį prie Palapinės angos, visi pakildavo ir puldavo kniūbsčia, kiekvienas prie savo palapinės angos (Iš 33, 9–10). Kai buvo pastatyta šventykla, debesis niekur nedingdavo: kunigams išėjus iš šventovės, debesis pripildė VIEŠPATIES Namus. Kunigai nebegalėjo atlikti savo tarnybos dėl debesies, nes VIEŠPATIES šlovė pripildė VIEŠPATIES Namus (1 Kar 8, 10–11). Taigi debesies vaizdinys yra Dievo artumo simbolis. Taipogi iš šios teofanijos galime atpažinti, jog Dievas yra triasmenis – Švenčiausioji Trejybė.
Taboro kalno teofanija iššaukia žmogiškąją reakciją: Viešpatie, gera mums čia būti! Jei nori, aš padarysiu čia tris palapines: vieną tau, kitą Mozei, trečią Elijui (Mt 17, 4). Atkreipkime dėmesį, kada vyko Taboro teofanija. Ji vyko Palapinių šventės metu. Turbūt apaštalas Petras, pagautas šios šventės nuotaikos, ir prašėsi, kad leistų jam pastatyti tris palapines. Bet žiūrint į visą platų biblinį kontekstą, palapinė yra Mozės ir Dievo dialogo vieta (Iš 33, 7–11).
Kiekviena Evangelijos eilutė iš Šventojo Rašto neša tam tikrą žinutę. Jėzus pats save vadina šviesa, nes jis nuolatos yra su savo Tėvu; jis gyvena nuolatinėje Tėvo šviesoje. Ši teofanija vyksta ant kalno. Kai kurie Šventraščio aiškintojai sako, jog kalnas Dievo pasirodymo vieta. Šis Jėzaus ir mokinių užlipimas į kalną yra orientuotas į susitikimą su Dievu tam, kad pabuvę ant kalno pasidalytų su tais, kurie yra likę lygumoje laikui atėjus. Tai, kas yra pamatoma ir išgirstama ant kalno, turi pakylėti žmogų iki Dievo spindesio, kurį parodo Jėzaus drabužis; turi pakylėti žmogų link dieviškumo, pritraukti jį arčiau Kūrėjo. Dievas per šią teofaniją išgąsdina apaštalus, bet per tai žmogus pajaučia savo ribotumą. Šis ribotumas leidžia suprasti, kad Dievas yra nepriklausomas nuo savo kūrinio, tai yra nuo žmogaus. Dievo egzistencija nepriklauso nuo žmogaus egzistencijos: Dievas neturi nei pradžios nei pabaigos, o žmogus yra ribotas.
Pasibaigus šiai teofanijai, Jėzus su mokinias lieka vienas. Mokiniai sukniubę, bet čia prie jų prieina Jėzus ir sako: „Kelkitės, nebijokite!“ Labai svarbu, kad Jėzus prie mūsų prieitų ir paliestų. Žinoma, tai yra didžiausias mūsų tikėjimo išbandymas. Vienokiu ar kitokiu būdu Viešpats nepažeidžia mūsų orumo. Mokinių sukniubimas parodo, kad jie suprato tiesą apie save. Dievas prie mūsų neprieitų, jeigu nesuvoktume tiesos apie save. Dievas per Jėzų prisiartina prie mūsų, kad mus pakylėtų, parodytų gailestingumą, kad parodytų savo įsčias, kad parodytų hesed, t. y. ištikimąją savo meilę. Šis Jėzaus prisiartinimas prie mokinių yra Dievo užmojis išvesti juos iš baimės į meilę. Tai žinutė mums patiems, kad Dievas ir mus nori išvesti iš mūsų baimių į unikalų santykį su juo. Viešpats nenori santykio, grįsto baime, jis nori santykio grįsto meile. Santykis, kuris yra grindžiamas meile, reikalauja aukos. Tai yra mokinystės kaina.
Gavėnios metas mums tebūna kopimas į Taboro kalną. Kopti į kalną visada nelengva, bet neskaičiuokime savo žingsnių. Bažnyčia liturgijoje mus užveda ant kalno, kad atgaivintų mūsų tikėjimą Jėzumi, prieš vesdama sunkiu keliu į Kalvariją. Mums reikia atsimainiusio Viešpaties prisiartinimo ir prisilietimo: „Kelkitės, nebijokite!“ Šiame gydančiame geste glūdi išganymo galybė (Mt 14, 36; 8, 3. 15; 9, 20. 21. 29). Palietimas išvaiko mūsų baimes ir primena apie kasdienę tikrovę. Jėzus toliau žengia kančios keliu, tačiau jo atsimainymo vaizdas lieka mokinių širdyse. Šlovės valanda leidžia mokiniams eiti iki galo per tamsybių laiką, laukiant prisikėlimo aušros.
Kun. Povilas Slaminis, punskas.pl
