Jurgitos Stankauskaitės interviu su poetu Sigitu Birgeliu (1 dalis)
Valstybės atkūrimo dienos proga Vilniuje vyko iškilmingi „Už nuopelnus Lietuvai“ ordinų ir medalių apdovanojimai. Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda įteikė apdovanojimus 34 Lietuvos ir užsienio piliečiams, tarp jų ir mūsų kraštiečiui, poetui, Punsko „Aušros“ leidyklos direktoriui, portalo punskas.pl įkūrėjui Sigitui Birgeliui.
Žmogus, kuris paprastai lieka už kadro, šiandien sėdasi kitoje pusėje. Norisi pasakyti: Pagaliau! Įprastai mūsų pokalbiai vykdavo redakcijoje. Tuoj pat jie išsisklaidydavo tarp sienų. Dabar turime progą įvairiomis mintimis pasidalinti su kitais. Jums skirtas apdovanojimas yra graži žinia mums visiems. Nereikia net galvos sukti, kodėl Jus pastebėjo Lietuva. Pasitaisysiu. Jus seniai pastebėjo, tik laukė tinkamo momento.
Pradėsiu nuo to, kad apdovanojimų nereikėtų sureikšminti, bet nereikėtų jų ir sumenkinti. Jie yra svarbūs to krašto žmonėms, iš kurio kilęs apdovanotasis asmuo. Įvertinti darbai yra ne vien jo nuopelnas. Apdovanotas žmogus gyvena visuomenėje, kuri vienaip ar kitaip prisideda, remia, talkina jo darbuose. Vienas gali vadovauti, būti darbų iniciatoriumi, bet nuopelnas, tai tam tikros žmonių grupės įnašas, todėl iš tikrųjų apdovanojami visi talkininkai. Paimkime, pavyzdžiui, kūrybos plotmę. Jeigu rašytojas išleido knygą, tai ar čia yra tik jo darbas, prie kurio niekas neprisidėjo? Knygos nebūtų buvę be aplinkos, kuri jį įkvėpė, leidyklos, redaktorių, susitikimų ar kūrinio pristatymo organizatorių. Net ir dailininkui neužtenka nutapyti paveikslą. Jo kūrinys turi pasiekti visuomenę – per parodų sales, per kritikų straipsnius. Jeigu ne kiti, dailininko kūrinys prasmegtų kur nors palėpėje, o poetų eilės gulėtų stalčiuje. Taigi, reikia aiškiai pasakyti, kad visi apdovanojimai yra truputį kolektyviniai. Pasaulyje teikiama daug įvairių apdovanojimų, prizų. Juos skiria valstybės vadovai, ministerijos, organizacijos ir pan. Man vienas maloniausių apdovanojimų yra prieš trejus metus gautas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalis „Tarnaukite Lietuvai“. Ant medalio išgraviruoti labai prasmingi jos žodžiai: „Kiekvieno savo šalies piliečio svarbiausioji priedermė – tai tarnavimas savo visuomenei“. Manyčiau, tai galėtų būti kiekvieno iš mūsų siekiamybė…
Tarnaujate Lietuvai ir lietuviams. Gyventi taip, kaip sako prigimtis – tai Jūsų kasdienybė. Pasidalinkite savo požiūriu į lietuvybę Punsko krašte.
Gyvename etninėse Lietuvos žemėse, bet esame Lenkijos piliečiai: turime paisyti tam tikrų pareigų, tačiau galime naudotis ir visomis piliečių teisėmis. Kas kita, kai kalbame apie Lietuvą ir žmones, kuriems Lietuva yra Tėvynė. Šiuo atveju teisės ir pareigos įgauna kitokios reikšmės. Kokias mes pareigas turime Lietuvai? Tos pareigos nenurodytos jokių normatyvinių aktų ar Konstitucijos. Jos turi prigimtinę išraišką.
Jos išplaukia iš dekalogo – dešimties Dievo įsakymų. Jeigu žmogus jų laikytųsi, nereikėtų jokių kitų įstatymų. Deja, žmogus nėra idealus. Jam reikia tūkstančių kitų papildomų paragrafų. Trys pirmieji Dievo įsakymai rodo žmogaus santykį su Dievu. Kiti – nuo ketvirto iki dešimto – nusako žmonių tarpusavio santykius. Ne be reikalo pirmasis „žemiškasis“ įsako: „Gerbk savo tėvą ir motiną“. Tik po jo eina: „nežudyk“, „nepaleistuvauk“, „nevok“, „nekalbėk netiesos“. Reikėtų akimirkai sustoti ir pagalvoti, ką tai reiškia? Ar tikrai mes šį įsakymą gerai suprantame? Ar mes gerbsime tėvą ir motiną, jeigu negerbsime jų kalbos, papročių, tradicijų ir šaknų – protėvių, kurie guldė galvas už lietuvybės, lietuviško rašto išsaugojimą, liejo prakaitą, norėdami duoti Lietuvos žemei gyvybę? Jeigu mes viso to negerbsime ir nepuoselėsime, tai ar mes galėsime sakyti, kad gerbiame tėvus? Čia yra nepaprastai svarbu. Pirmoji ląstelė yra šeima. Šeima yra bendruomenės, tautos, valstybės pagrindas. Jeigu pagrindas nėra tvirtas, tai ir tauta yra silpna.
Vadinasi, jeigu gerbiame tėvus, natūraliai auga mumyse pagarba Tėvynei.
Taip atsiranda meilė viskam, kas susiję su tuo kraštu ir jo šaknimis. Bet tą meilę turi įskiepyti mums tėvai, priešingu atveju nėra pagrindo tapatybės tęstinumui. Puoselėti lietuvišką dvasią namuose yra nepaprastai svarbu. Po to ateina kitas tvirto pagrindo elementas – mokykla. Žinoma, lietuviška. Punsko-Seinų krašte daug jų praradome. Tačiau privalome naudotis tomis, kurios dar yra. Laimei, dar turime Punske lietuvišką darželį (gal pagaliau sulauksime tokio ir Suvalkuose), Dariaus ir Girėno mokyklą, Vidugirių ir Seinų „Žiburio“ mokyklas. Turime aukšto lygio licėjų, kuriam, kaip rodo statistika, neprilygsta net daugelis didmiesčių mokyklų. Mūsų abiturientai be problemų įstoja į Lenkijos ir Lietuvos universitetus, kitas aukštąsias mokyklas. Gaila, kad neturime tokios statistikos, kuri parodytų, kiek pasaulyje yra aukštas pozicijas visuomenėje ar valstybėje pasiekusių žmonių, baigusių Punsko licėjų.
Jūsų pasakojimai apie Punsko licėjų visuomet nuskamba ilgesingai. Ar dėl to, kad pačiam neteko prie jo tiesiogiai prisiliesti?
Apie tai kalbėti sunku, nes tai tiesiogiai susiję su mano gyvenimu. Sakoma, kad pavydas yra labai nesveikas dalykas, bet aš visada nuoširdžiai pavydėjau savo draugams, kurie įstojo ir mokėsi Punsko licėjuje. Man tai nepavyko dėl paprastų dalykų. Šeimoje buvau vienintelis sūnus. Mano seserį leido mokytis, o aš, kaip įprasta ūkininkų šeimoje, turėjau paveldėti tai, dėl ko sunkiai dirbo tėvai, seneliai. Niekas neklausė, ar noriu. Nenorėjau. Labai nenorėjau, bet man, vaikui, tada atrodė, kad tėvų valia yra kaip teismo sprendimas, kurio net apskųsti negalima. O aš taip norėjau mokytis licėjuje, kuriame buvo mano draugai. Pasinėriau į vienatvę, kurioje iš nevilties pradėjo gimti pirmieji eilėraščiai.
Argumentuotas „ne“ neturėtų būti nusikaltimas tėvams ar Dievui. Nuoširdus pokalbis su kitu yra visa ko pagrindas, leidžiantis išvengti klaidų ir nesusipratimo. Pakalbėkime apie mūsų pareigas Lietuvai.
Mūsų pareigos Lietuvai, kaip ir tautinio solidarumo principai yra puikiai išreikšti Lietuvių chartijoje, kurią mes visi turėtume nešioti širdyje.
Gyvename tokiais laikais, kai Tėvynė daug ko iš mūsų nereikalauja. Prieš kelis dešimtmečius Tėvynė reikalavo aukų. Šiandien pareigos teikia malonumą. Mes ką nors duodame iš savęs, o paskui patys gauname. Kartais net maloniau duoti, nei gauti. Kalbant apie teises Lietuvos atžvilgiu, reikėtų pažiūrėti iš dviejų pusių. Iš vienos pusės, mus Lietuva remia ir tos paramos sulaukiame labai daug. Kaip pavyzdį galiu išvardinti paramą „Lietuvių namams“ ir „Žiburio“ mokyklai Seinuose, Suvalkuose kuriamam lietuviškam vaikų darželiui. Lietuva remia ne tik statybų, bet ir įvairių projektų būdu. Atsižvelkime į dar vieną dalyką. Pažiūrėkime, kiek mūsų vaikų renkasi studijas Lietuvoje. Kiekvienas gauna du papildomus balus už tai, kad yra lietuvių kilmės asmuo ir baigė Punsko licėjų. Jeigu stojant daugiausiai galima surinkti dešimt balų, mūsų jaunimas gauna 11 ar 12. Daugiau, nei numatyta. Pradėjus studijuoti, finansinę paramą visiems užsienio lietuviams (jei tik jie neturi akademinių skolų) teikia Valstybinis studijų fondas. Taigi, visokeriopos paramos sulaukiame labai daug.
Tačiau pažvelkime iš kitos pusės. Mūsų jaunimas turi Lietuvoje tokias pačias teises kaip kiti Europos Sąjungos piliečiai: prancūzai, italai, vokiečiai ir kt. Neatsižvelgiama į tai, kad jie yra etninių žemių lietuvių palikuonys. Mūsiškiai yra pasakoję, kad, tarkim, iš Ukrainos atvykęs į Lietuvą studijuoti jaunuolis turi daugiau privilegijų, nes iš karto gauna užsieniečio kortą. O mūsiškis studentas, nuėjęs į migracijos departamentą leidimo gyventi Lietuvoje, paprastai jo negauna. Tačiau jeigu bent vienai dienai įsidarbintų, pavyzdžiui, „Maximoje“, gautų darbo pažymą ir tuomet leidimas gyventi Lietuvoje iš karto būtų suteiktas. Baigę studijas, etninių žemių lietuviai dažnai pasilieka Lietuvoje, ten sukuria šeimas, augina vaikus, tačiau ir tuomet jiems sunku gauti nuolatinį leidimą gyventi Tėvynėje. Pabrėžiu – Tėvynėje. O apie Lietuvos pilietybę gali tik pasvajoti.
Taigi, mūsų krašto jaunimas Lietuvoje susiduria su problemomis, kurios mums, Lietuvos etninių žemių gyventojams, gali būti sunkiai suvokiamos.
(Bus daugiau)
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
