(Jn 11, 1–45)
Labai kurioziškas evangelinis pasakojimas. Evangelistas Jonas pateikia pasakojimą, kuris talpina dvi skirtingas tikrovės – gyvenimo ir mirties. Šių tikrovių savitarpio reakcija mums neįkandama. Čia pasibaigia mūsų žinojimas, o prasideda tikėjimas. Mums sunku patikėti tuo, kas vyksta po mirties realybės. Sunku apčiuopti tą sąryšį tarp mirties ir gyvenimo tikrovių. Vienaip ar kitaip mirties baimė mus valdo – žmogus bijo mirti. Aišku, mirties akivaizdoje neišvengiame liūdesio ir skausmo. Gerosios Naujienos potekstė mūsų gyvenimo realybėje yra labai svarbi. Čia Evangelija į mus prabyla, duodama alternatyvą neišvengiamam mūsų gyvenimo tarpsniui, tai yra mirčiai. Jėzus suteikia amžinybės polėkį. Šio sekmadienio Geroji Naujiena yra viso to pavyzdys, kaip Jėzus žvelgdamas į tai, kas vyksta, ima ir prikelia iš mirties savo bičiulį Lozorių. Evangelistas Jonas parodo perėjimą iš mirties į gyvenimą, o visa tai yra nulemta Dievo meilės žmogui. „Lozoriau, išeik“ – tai žodžiai, kuriais Jėzus išveda Lozorių iš mirties tamsos į gyvenimo šviesą. Pažvelkime į šį pasakojimą detaliau ir pabandykime per detales pamatyti, kodėl Jėzus elgiasi taip, o ne kitaip.
Lozoriaus prikėlimas yra „paskutinis“ Jėzaus stebuklas, paskutinis ženklas, duotas žydams prieš užtemstant šviesai. Tuoj pat po šio ženklo Jono evangelijoje prasideda Kančios aprašymas (Jn 11, 46–53). Eidamas į Judėją išgelbėti savo bičiulio Lozoriaus, Jėzus pasitinka savo paties mirtį. Atkreipkime dėmesį, nors Jėzus mylėjo abi savo bičiules, specialiai vėlavo susitikti su jomis. Nepaisant viso žmogiškumo, Jis niekuomet nesivadovauja vien tiktai jausmais, bet vykdo Tėvo valią (Jn 4, 34; 7, 18; 8, 29). Jėzus palaukia, kol Lozorius miršta. Jis atėjo ne apsaugoti nuo kančios ir gedulo, bet perkeisti šias kančias ir mirtį savo prisikėlimu. Juk pats Jėzus neišvengė mirties.
Evangelinis pasakojimas prasideda tokiais žodžiais: buvo vienas ligonis. Ligonio vardas – Lozorius. Šio vardo kilmė yra labai svarbi: Lozorius – „Dievas padeda“. Simboliška yra ir Lozoriaus gyvenamoji vieta, t. y. Betanija. Betanijos pavadinimas reiškia „kenčiančiųjų namai“. Remiantis šiomis dviem pavadinimų reikšmėmis ir sudėjus jas į vieną vietą būtų: „Dievas padeda kenčiančiųjų namuose“. Tik vienas klausimas gali mums kilti: kaip Dievas padeda kenčiančiųjų namuose? Kitas labai svarbus momentas, kad tuose kenčiančiųjų namuose gyvena Morta ir Marija. Jos matė ir išgyveno savo brolio ligą ir mirtį. Šioji patirtis jose pažadina liūdesį ir naktį. Skaitant paviršutiniškai, galime pajausti tam tikrą ironiją, juk Lozorius numirė. Ir tokioje šviesoje yra visai puikiai suprantamos Mortos ištaros Jėzui: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs“.
Evangelinis tekstas kalba apie seserų Mortos ir Marijos atvirumą. Labai svarbu pastebėti, kad šis atvirumas pasireiškia skirtingais būdais. Evangelija pagal Luką piešia skirtingus šių dviejų seserų paveikslus. Morta savo charakteriu yra ekstravertė. Tai veiksmo žmogus. Ji nebijo imtis iniciatyvos. Mortos sesuo yra visiškai kitokia. Ji yra intravertė. Marija laukė Viešpaties savo namuose. Ji vadovaujasi nuolankumo nuostata. Ji bijo, kad nebeliko ryšio su Dievu: Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs. Jėzaus atsakas Marijai yra labai subtilus ir radikalus. Štai scena, kuri sukrečia, scena, kuri palieka be žado. Scena, kurioje nebežinai ką veikti – Jėzus verkia. Verkia tuomet, kai atrodo, stebuklas įvyks po poros sekundžių, tiesiog Jis palieps, ir pakils Lozorius iš kapo. Ir vėl bus gyvas, vėl bus kartu su savo artimaisiais ir artimosiomis. Jėzus susigraudina ir susijaudina. Pažodžiui, būtų „susierzina“. Toks Dievo susierzinimas yra jausminis; jis pravirksta. Graikiškajame tekste, aprašydamas Mortą, Mariją ir žydus, Jonas tris kartus pavartoja žodį „klaiein“, reiškiantį garsų raudojimą. Galime numanyti verksmus ir kūkčiojimus, kuriais Rytų kraštuose raudotojos aprauda mirusiuosius. Tačiau pasakodamas apie Jėzų, Jonas vartoja žodį „dakruein“, kuris reiškia tylų ašarojimą. Šis žodis nusako ašaras, riedančias Jėzaus skruostais ir antspauduojančias jo paties kančią. Jėzus nusileidžia į sielvartą. Jis susigraudina dėl to, ką daro mirtis su žmonėmis. Dievo kančia remiasi tuo, kad jam skauda dėl žmogaus. Skausmas, kurį seserys ir Jėzus jaučia, dar labiau užaštrėja. Dievui skauda, nes Jo kūriniui skauda. Taigi verkiantis Jėzus simbolizuoja gyvenimą. Simbolizuoja gyvenimo pergalę prieš mirtį, gyvenimo tikrovę, prisikėlimą. Ir būtent iš šio simbolio, iš Jo ašaros įvyksta stebuklas. Gyvenimas nugali. Gyvenimas yra tai, kas mums duota ir neatimama. Gyvenimas yra mūsų amžinybė.
Kurioziška, bet čia nėra svarbiausia tai, ką Morta sako. Svarbi paties Jėzaus intencija, su kuria Jis ateina. Lozoriaus ligos patirtis ir galų galiausiai mirtis, kad ir kaip keistai skambėtų, yra Dievo garbės apraiška. Kaip mes suprantame garbę? Pirma mintis, kuri ateina į galvą, yra išaukštinimas. Lozoriaus mirtis tampa dievogarbos ženklu. Mortos troškimas yra šiapusinis gyvenimas, Jėzaus gyvenimas yra daugiau negu šis gyvenimas, tai gyvenimas su Tėvu Šventojoje Dvasioje. Jėzaus bičiulio Lozoriaus mirtis yra išdildoma. Kristaus malda: Tėve, dėkoju tau, kad mane išklausei. Aš žinojau, kad visuomet mane išklausai. Tačiau tai sakau dėl čia esančiųjų, kad jie įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs.“ yra betarpiško bendravimo su Tėvu ištara. Po šios maldos seka tolimesnis dieviškasis žingsnis, t. y. dieviškosios garbės apraiška. Dieviškoji garbė yra Dievo pasidalinimas dieviškuoju gyvenimu su savo mylimiausiu kūriniu, tai yra su žmogumi. Dieviškojo gyvenimo pasidalinimas įvyksta per Sūnų. Šioje Dievo meilės šviesoje Lozoriaus mirtis tampa ta medžiaga, per kurią Dievas į žmogaus gyvenimą atneša savąją mintį; mūsų supratimas yra praturtinamas Dievo meilės. Kas yra apčiuopiama, turi apmirti tam, kad išryškėtų dvasiniai dalykai. Čia išaiškėja Lozoriaus mirties svarba. Jo mirtis Jėzaus akivaizdoje tampa Dievo meilės liudijimo ženklu. Jėzaus bičiulio Lozoriaus mirtis yra mokinių tikėjimui sustiprinti. Dievo garbės nešimas yra mokinystės pagrindas. Tokioje šviesoje įvaizdžiai subliūkšta; mirties krizė neleidžia susidaryti klaidingų Dievo paveikslų; skirtingas Dievo paveikslas lemia skirtingą mūsų santykį su Dievu, o visa tai gali neturėti kažkokių bendrų sąsajų su Gerąja Naujiena. Lozorius sugrąžinamas, kad parodytų dvasinio gyvenimo dimensiją. Šios dimensijos nebūtų, jeigu Jėzus būtų skubėjęs. Jėzaus siekinys yra ne tik parodyti, kad Jis yra mirties nugalėtojas, bet ir atskleisti, kad žmogus yra pašauktas būti nuolatiniame santykyje su Juo. Tai yra pozicija, kuri yra tiesiog pripūsta amžinojo gyvenimo vilties, bet yra ir kita pozicija, kuri yra su kaupu pripildyta liūdesio. Atmetus šį kvietimą „Lozoriau išeik“, lieka lavonas, lieka netektis, lieka skausmas, lieka tamsa, lieka nebūtis. Evangelija į miltus sutrina tokią poziciją, atskleisdama amžinojo gyvenimo perspektyvą.
Dievo meilė yra daugiau už žmogaus meilę. Lozoriaus prikėlimo iš numirusiųjų atveju Jėzus parodo dieviškos meilės apstybę. Pasakojime tris kartus pavartojamas žodis „meilė“. Originalus graikiškas tekstas kalba apie dvi meiles: prieraišumo (fileo) ir dieviškąją – pasiaukojančią meilę (agapė). Skirtumas yra labai įdomus. Šventajame Rašte žmogus visada kalbės apie prieraišumo meilę, o Jėzus visada kalba apie dieviškąją – pasiaukojančią meilę. Šioje Lozoriaus prikėlimo scenoje tarsi kviečiama: daugiau meilės, daugiau gyvenimo. Dievo meilėje yra išdildoma mirties beprasmybė. Šioje šviesoje gyvenimo judėjimas tęsiasi. Tokia tikrovė mane įkvepia ir leidžia nepasijusti sugniuždytam mirties nuojautos, sugniuždytam to, kad per gavėnią mes turime išgyventi mirties tikrovę. Ne, gyvenimas išvaduoja iš sugniuždymo. Bet gyvenimas ne tam skelbiamas galingesnis už mirtį, kad galėtume atstumti ją, seserį, kaip šventasis Pranciškus vadino mirtį. Mirtis yra mūsų perėjimo garantas, perėjimo į ten, kur mirties daugiau nėra. Neišstumiame jos iš mūsų tarpo, žinome, kad turime ją pasitikti, tačiau gyvenimo pergalė mus stiprina ir susieja su tais, kurie jau išėję, kurie jau buvo paliesti mirties ir netekties. Ir galbūt tada, prisilietęs prie Jėzaus ašarų, prie Jo stebuklo, prie Jo prisikėlimo ir gyvenimo, gali mirtį pavadinti ne žvėrimi, o seserimi. Skaudžia mūsų abejonių, nevilties ir tikėjimo kovos seserimi. Nes tik per ją išvystame gyvenimo pergalę. Štai jums ir dar vienas evangelinis paradoksas.
Kun. Povilas Slaminis, punskas.pl
