XXXII eil. sekmadienis, Lk 20, 27–38
Ką tik minėjome Mirusiųjų pagerbimo dieną. Šio sekmadienio Geroji Naujiena lyg aidas mus grąžina prie žmogaus egzistencijos klausimo: Kas gi mūsų laukia, pasibaigus žemiškajam gyvenimui? Geroji Naujiena yra kaip audinys, kuris persipina tarpusavyje, bet viskas čia susimauna ant vieno kurpalio. Kelis sekmadienius buvo minimi visuomenės atstumti muitininkai, bet paskutinį sekmadienį girdėjome apie Zachiejaus atsivertimą. Šis muitininko atsivertimas rodo, kad jis buvo patrauktas Dievo malonės, nes troško pamatyti Jėzų. Muitininkui jis pasakė: „Į šiuos namus šiandien atėjo išganymas“. Išganymas – tai gyvenimas Viešpatyje. Skatinamas malonės muitininkas padarė fundamentalų pasirinkimą – jis pakeitė savo gyvenimą. Šis pasirinkimas kreipia į amžinąjį gyvenimą, kurį Dievas dovanoja žmogui. Šio sekmadienio Evangelija ir kelia klausimą, kaipgi bus po mirties. Šį sekmadienį sutinkame sadukiejus ir Jėzų. Jų susitikimą galima vadinti konfrontacija. Kokia tai konfrontacija?
Evangelija mini sadukiejus. Pirmiausia sadukiejai tuometiniame žydų pasaulyje buvo politiniai, religiniai vadovai. Antra vertus, sadukiejai tai žmonės, užimantys aukštas pareigas šventykloje. Tai buvo kunigai. Jie save kildino iš Senojo Testamento kunigo Zodoko. Kolaboravo su romėnais. Tai buvo žmonės, kurie kaldino pinigus. Mat šventykloje negalėjo būti denarų, kadangi ant jų buvo pavaizduoti pagoniški simboliai. Prie šventyklos stovėdavo pinigų keitėjai, denarus keičiantys į sadukiejų pinigus. Sadukiejai taip pat nustatydavo dešimtines, tai yra įplaukas į šventyklos iždą (biudžetą). Dešimtinė skaičiuojama nuo atlyginimo pradžios, o ne pabaigos. Taigi nuo to, kas yra geriausia. Toks yra politinis sadukiejų paveikslas. Kalbant apie religines jų pažiūras, reikia pasakyti, kad sadukiejai pripažino tik penkiaknygę (pirmas penkias Šventojo Rašto knygas). Jie netikėjo, kad egzistuoja angelai bei demonai, ir atmetė pomirtinį gyvenimą.
Sadukiejai gyvavo iki šventyklos sugriovimo, kuris įvyko 70 m. po. Kr. Sugriovus šventyklą, jie buvo išžudyti.
Kur susitinka Jėzus su sadukiejais ir tolimesnė konfrontacija. Kadangi sadukiejai buvo šventyklos tarnautojai, todėl natūralu, kad šis susitikimas įvyksta šventykloje, kur Jėzus Saliamono stoginėje mokė žmones. Susitikimas prasideda labai įdomiu kreipiniu. Sadukiejai kreipiasi į Jį „Mokytojau“. Tai rodo, jog sadukiejai iš karto atmeta ir nepripažįsta Kristaus dieviškumo. Kadangi jie neva gerai išmanė raštus, pradeda remtis Moze, esą jis nekalbėjęs apie mirusiųjų prisikėlimą. Mirusiųjų prisikėlimas ir jo tematika pradėta gvildenti apie 200 m. pr. Kr. Sadukiejai yra įsitikinę, kad gyvenimas yra tik šiapus. Tai buvo turtingi žmonės ir jiems tikrai nerūpėjo amžinasis gyvenimas, nes jų žemiškasis gyvenimas buvo perteklinis.
Levirato įstatymas. Sadukiejai surengia Jėzui pasalą. Sugalvoja situaciją. Buvo moteris, kuri palaidojo visus savo vyrus. Remiantis Levirato (lot. levir – svainystė) įstatymu, mirus broliui, kitas jo brolis į žmonas turi imti mirusio brolio žmoną. Pagal to meto žydų supratimą, visa tai galima vadinti santuoka. Kokie šios sąjungos tikslai? Tikslai yra du: pratęsti giminę ir išsaugoti turtą. Tuometinėje visuomenėje moteris, likusi be vyro, neturėjo jokių teisių, nes palikimas iš esmės atitekdavo tik moterims. Šis Levirato įstatymas yra atliepiantis ir artimas mūsų pasaulėvokai. Tai natūralus žmogaus poreikis susilaukti vaikų ir kam nors palikti tai, ką užgyvenai.
Kita vertus, šiame klastingame pareiškime galima pastebėti ir tam tikrą pašaipą. Šis konfrontacinis klausimas žemina moteris ir pašiepia bei paniekina Jėzų. Moteris parodoma kaip daiktas, kuris laiką praleidžia su septyniais broliais, o mūsų Viešpatį bandoma sukirsti. Šis klausimas yra manipuliuojantis, nes sadukiejai jau turi savo poziciją. Klausimo Jėzui, kurio žmona ji bus, atomazga parodo ir tam tikrą sampratą. Tai yra tarsi šio materialaus gyvenimo tąsa. Jėzaus atsakyme galima išskirti du pasaulius: šio pasaulio vaikai veda ir teka, o kurie pasirodys verti dalyvauti aname pasaulyje ir mirusiųjų prisikėlime, tie neves ir netekės. Po prisikėlimo yra kitas pasaulis. Tame pasaulyje negalės mirti. Šioje šviesoje nėra svarbu pratęsti giminę. Santuoka tuometiniame pasaulyje buvo teisinis aktas, kuris suteikdavo garantijas giminės pratęsimui ir turto išsaugojimui. Kitame pasaulyje santuoka tampa nebereikalinga.
Bus tolygūs angelams ir bus Dievo vaikai. Prisiminkime, kad sadukiejai netiki angelų egzistavimu. Angelai yra dvasinės būtybės, bet žmonės visada liks žmonėmis. Iš esmės žmogus negali konvertuotis, pasikeisti ir tapti kažkuo. Pomirtiniame gyvenime žmogus bus Dievuje, o tai reiškia, kad bus labiau apspręstas dvasios. Gyvenimas po mirties yra egzistenciškai perkopiantis mūsų supratimą.
Iš 3,2–6 pozicija. Sadukiejų klaida, kad jie pamiršo vieną taiklią Senojo Testamento vietą. Išėjimo knygoje atrandame štai ką: Viešpaties angelas jam pasirodė degančio krūmo ugnies liepsnoje. Mozė žiūrėjo nustebęs, nes krūmas, nors ir skendo liepsnoje, bet nesudegė. Mozė sau tarė: „Turiu eiti pasižiūrėti į šį nuostabų reginį ir pamatyti, kodėl tas krūmas nesudega“. Kai VIEŠPATS pamatė, kad Mozė pasuko pasižiūrėti, Dievas pašaukė jį iš degančio krūmo: „Moze, Moze!“ – „Aš čia!“ – tas atsiliepė. Tada jis tarė: „Neik arčiau! Nusiauk sandalus, nes vieta, kurioje stovi, yra šventa žemė! Aš esu Dievas tavo tėvo, – jis toliau kalbėjo, – Dievas Abraomo, Dievas Izaoko ir Dievas Jokūbo“. Mozė užsidengė veidą, nes bijojo pažvelgti į Dievą (Iš 3,2–6). Kai Mozė priėjo prie degančio krūmo, Abraomas, Izaokas ir Jokūbas jau seniai buvo mirę. Dievas čia nesako: „aš buvau Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas“. Jis sako: „aš esu“. Išryškėja dabartinė situacija, kad Abraomas, Izaokas ir Jokūbas niekur nedingsta, bet jie yra su Dievu, o tai yra visa tikėjimo ir amžinojo gyvenimo šerdis. Dievas savo esmėje negali būti buvęs. Dievas visada yra. Jeigu Dievas visada egzistuoja, tai su juo egzistuoja ir tie, kurie yra prie esančiojo. Taigi ką mes čia turime? Jėzus demaskuoja klaidingą sadukiejų mąstymą apie amžinojo gyvenimo nebuvimą ir parodo, kad jie klaidingai supranta raštus.
Gyvenimo anapus buvimas šioje realybėje. Šventojo Rašto aiškintojai, kalbėdami apie šią ištrauką, pavartoja anglišką žodį prolektical. Lietuvių kalboje tokio žodžio atitikmens neturime, bet tarptautinis žodynas aiškina, jog tai reiškia „įspėjimą“. Tai galima apibrėžti kaip reiškinį iš ateities į dabartį. Toks reiškinys pasižymi įspėjimu. Amžinojo gyvenimo šviesoje įspėjimas yra konkretūs žmonės, kurie netobulai atvaizduoja amžinojo gyvenimo būdą. Kunigiškas ir vienuolinis gyvenimas atvaizduoja amžinąjį gyvenimą. Todėl kunigai ir seserys vienuolės bei visi vienuoliai tampa būsimojo amžinojo gyvenimo pranašais: jie čia liudija amžinojo gyvenimo situaciją. Jie yra iš šio pasaulio, bet Viešpats juos pasirenka, kad savo asmeniu rodytų į amžinąjį gyvenimą.
Kita vertus, mes per Krikšto sakramentą tampame kito pasaulio dalimi. Atmetus amžinojo gyvenimo pasaulį, tampame šio pasaulio dalimi ir paklūstam šio pasaulio dėsniams. Tai susiję su žmogiškuoju fundamentaliu pasirinkimu, t. y. pasirinkimų visuma. Šiais pasirinkimais žmogus juda link Dievo arba nuo jo tolsta. Amžinasis gyvenimas yra fundamentalaus pasirinkimo rezultatas. Dievo vardas „Aš esu“ reiškia buvimą su Dievu arba analogiškai nebuvimą su Dievu. Perfrazuojant galima sakyti, kad Dievo vardas yra gyvenimas. Priimdami gyvenimo sprendimus mes arba būnam su Dievu amžinybėje, arba iškeliaujam į nebūtį: į amžinąjį gyvenimą be Dievo, o tai galima vadinti pragaru. Tai yra kančia, kuri grindžiama Dievo nematymu. Tai amžinoji mirtis.
Pati Dievo Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai, taigi Jo gyvenimo paveldėtojai (Rom 8, 16). Prisikėlimas viršija bet kokią pretenziją ir pranoksta lūkestį to, kuris mirties akivaizdoje pasijunta bejėgis ir nieko daugiau nebesitiki. Kūno iš numirusių Pri(si)kėlimo negalima paaiškinti ar pagrįsti jokiomis prielaidomis. Tai Dievo pažadas. Gryna Jo meilės dovana. Taigi Geroji Naujiena mums aiškiai šį sekmadienį byloja, kad dangiškasis Tėvas mums yra paruošęs buveines pas save, o mūsų amžinasis gyvenimas priklauso nuo mūsų pasirinkimų visumos.
Kun. Povilas Slaminis, punskas.pl
