XIX eilinis sekmadienis (Mt 14, 22–23)
Girdėdami Gerąją Naujieną iš pastarųjų sekmadienių, išgyvename nuostabią evangelinę kelionę. Šioje kelionėje sutikome palyginimus, kurie mums nurodo nuostabią Dievo savybę – Dievas laukia, kol žmogus Jį atras. Jį atradus, prasideda konkreti draugystė tarp Dievo ir žmogaus. Draugystė, kurią augina Dievo savęs dovanojimas. Duonos padauginimo stebuklas į tąją Dievo savidavą yra nurodantis Jėzaus ženklas. Viešpats Jėzus per duonos padauginimo stebuklą pamaitina minias, o per savęs dovanojimą – Jėzus nuo kryžiaus maitino, maitina ir maitins savimi minias. Simbolinė sąsaja tarp duonos padauginimo ir Eucharistijos slėpinio. Ką įdomaus nori mums pasakyti šio sekmadienio Geroji Naujiena?
Jėzaus žengimas vandeniu yra savotiška epifanija, Jo dieviškosios galybės apsireiškimas. Mokiniai regi Jį, žengiantį virš vandens, panašiai kaip Mozė ir Elijas sutiko Dievą ant Sinajaus kalno, o Jobas ir Danielis – debesyse. Mokinių išgyvenamą dievobaimingą drebulį nuramina dieviškas patikinimas: „Nebijokite“. Apsireiškimo viršūnė yra Jėzaus žodžiai: „Tai aš“. Tai atsakymas ne tik į nebylų anų mokinių, bet ir kiekvieno žmogaus klausimą. Mokinių išpažinimas užbaigia apsireiškimo sceną: „Tikrai tu Dievo Sūnus!“
Audringi vandenys simbolizuoja blogio galybę, o maža valtis su mokiniais – tai jauna krikščionių bendruomenė, kovojanti su vėju ir bangomis. Jėzus vienas meldžiasi ant kalno, o apaštalai kovoja su grėsmingomis bangomis. Jie dar nepajėgia patikėti Tuo, kurio šiuo metu nėra šalia. Mūsų tikėjimui reikia brandumo, kad patikėtume, jog Jėzus, net ir būdamas „ant kalno“, budriai saugo savo Bažnyčią. Vis dėlto pakeliaukime per šio sekmadienio Gerąją Naujieną.
Lūžis. „Atleidęs minią.“ Prie Jėzaus buvo minios, kurias Jėzus pasotina. Jėzus duoda maistą. Jo veikimas yra orientuotas į Velykų slėpinį. Minia simbolizuoja visą žmoniją. Bet tai ne viskas. Dievas nori daugiau. Jis nori konkretaus santykio su kiekvienu iš mūsų. Simboliškai tai atspindi valtis ir joje esantys mokiniai. Įvyksta lūžis. Nuo minios – prie saujelės žmonių. Čia tarsi perėjimas nuo daugumos prie mažumos, nuo visuotinio santykio su Jėzumi prie asmeninio santykio. Esant daugumai, viskas atrodo paprasčiau – Dievas pamaitina, o su asmeniniu santykiu yra kur kas sunkiau. Esame panašūs į tuos mokinius valtyje. Vieni ant ežero bangų. Vieni keliauja į kitą krantą. Stichija. Rodos, žmogus vienas turi grumtis prieš stichiją. O jėgos senka. Nuovargis ir tamsa daro savo darbą. Kaip nešauksi, rodos, Dieve, kur Tu? Juk esame silpni, nors dar prieš kelias akimirkas taip pasitikėjome savo jėgomis. Ar neatpažįstame čia mūsų gyvenimo situacijų? Juk tikrai klausėme, kur Dievas, kai, rodos, stichija kėsinosi į mūsų valtelę; kur Jis, kai skaudėjo ir kūną, ir dvasią nuo abejonių, vienišumo? Išoriškai galima viską daryti taip, kaip reikia, bet viduje nerimstanti audra – santykio su Jėzumi, nes Jis nori visko, kas su mumis susiję, Jam neužtenka tvarkingos mūsų išorės. Jėzui reikia mūsų vidinio gyvenimo audrų, kad galėtų jas numalšinti.
Laikas ir atstumas. „Ketvirtos nakties sargybos metu.“ Pagal romėnišką skirstymą, tai yra paskutinė nakties sargyba. Toks sargybos suskirstymas atitiktų laiko tarpą nuo trečios valandos ryto iki šešių. Remiantis bibliniu supratimu, šis laikas yra valandos prieš audrą. Tai laikas, kai žmogui į pagalbą ateina Dievas. Apie tai byloja keturiasdešimt šeštoji psalmė ir pranašas Izaijas. „Dievas yra jame, jis nebus sunaikintas, – rytui auštant, Dievas ateis jam į pagalbą“ (Ps 46,6). „Koks klaikas vakare! Nors rytas dar neišaušo – jo jau nėra! Tokia dalia bus tų, kurie mus siaubia, toks likimas tų, kurie mus plėšia“ (Iz 17, 14). Tai, ką Senasis Testamentas priskyrė Jahvei, Naujajame Testamente galioja Jėzui – jis ateina į pagalbą blaškomiems ir išsigandusiems. Šio sekmadienio Evangelija mums pateikia ne tik Dievo koordinates, bet ir labai konkretų atsakymą. Jis yra arti. Jis eina mūsų link tuomet, kai, rodos, tamsa pati giliausia. Ar nenusigąstame, matydami jo siluetą, ar išgirstame Jo suraminimą ir kvietimą nebijoti? Juk Jis yra arti, daug arčiau, nei kada nors įsivaizdavome!
Tapatybė ir charakteristika. „Nusiraminkite, tai aš, nebijokite!“Naujausias Evangelijos pagal Matą vertimas „Tai aš“ keičia į „Aš esu“. Nurodomas Dievo vardas. Pamatinė jo reikšmė yra esantis su mumis Dievas. Naujajame Testamente šį vardą išgirstame tik čia. Evangelistas, vartodamas ego eimi, parodo Jėzų, kaip tą, kuriame pildosi Senojo Testamento pranašystės. Kažkada Senojo Testamento pažadai buvo nurodantys į ateitį. Jėzaus asmenyje išsipildo ateitis. Tuo yra nusakomas tiesioginis Dievo buvimas su žmogumi. Su šiuo „Aš esu“ yra nusakomas veiksmingas Dievo artumas istorijoje. Keletas biblinių pranašo Izaijo pavyzdžių.
1. „Kas tai nuveikė ir padarė? Kas pašaukė kartas nuo pat pradžios? Tai aš, VIEŠPATS, kurs esu pirmasis ir su paskutine jų Tas pats“ (Iz 41, 4).
2. „Jūs esate mano liudytojai, – sako VIEŠPATS, – mano tarnai, kuriuos išsirinkau, idant žinotumėte, mane tikėtumėte ir suprastumėte, jog aš Tas pats. Nebuvo kito dievo prieš mane ir nebus jo po manęs. Tai Aš, – aš esu VIEŠPATS, be manęs, kito gelbėtojo nėra.Aš pats apreiškiau, aš pats gelbėjau, aš pats paskelbiau, o ne koks svetimas jūsų dievas, – jūs mano liudytojai. Aš esu Dievas, amžinai Tas pats! Nėra kas išvaduotų iš mano rankos: ką aš darau, kas gali pakeisti?“[…] Aš, aš – tas, kuris dėlei savęs naikina tavo nusižengimus, – aš tavo nuodėmių neatsiminsiu“ (Iz 43,10–13.25).
3. „Liksiu vis tas pats, kai jūs pasensite, kai jūs pražilsite, nešiosiu ir tada. Aš – tas, kuris nešiojau, aš – tas, kuris nešios, – aš – tas, kuris jus neš ir išgelbės“ (Iz 46, 4).
Tai unikalus santykis tarp žmogaus ir Dievo. Būtent taip yra apreiškiamas Dievas ir jo charakteristika; būti su žmogumi. Toks visada buvo Dievo troškimas: gyventi su mumis, su savo tauta. Jau pirmieji Biblijos puslapiai tai parodo, kai pasakoja apie Dievą, nužengusį iš dangaus, vaikščiojantį sode ir kalbantį su Adomu bei Ieva. Ar ne tam mus sukūrė? Ko trokšta mylintysis, jei ne būti su mylimu žmogumi? Apreiškimo knyga, kuri stengiasi įžvelgti Dievo planą istorijai, suteikia mums tikrumą, kad Dievo troškimas bus visiškai įgyvendintas. Jis jau pradėjo gyventi tarp mūsų, kai atėjo Jėzus, Emanuelis – „Dievas su mumis“. Ar tuo tikiu, kad jis yra mano kreivose gyvenimo linijose?
Rezultatas. „Petras, išlipęs iš valties, ėmė eiti vandens paviršiumi ir nuėjo prie Jėzaus. Bet, pamatęs vėjo smarkumą, jis nusigando ir, pradėjęs skęsti, sušuko: „Viešpatie, gelbėk mane!“ Tuojau ištiesęs ranką, Jėzus sugriebė jį ir tarė: „Silpnatiki, ko suabejojai?!“ Jiems įlipus į valtį, vėjas nurimo.“ Petro pavyzdys mums teprimena, kad pasitikinčiam viskas įmanoma. Įmanoma net žengti vandens paviršiumi. Tiesa, tol, kol abejonės nepaims viršaus. O ir po to juk nereikia nusigąsti: Dievo ranka juk gelbsti iš visų abejonių. Žinoma, kai žengsime vandens paviršiumi, pūs pats stipriausias abejonių ir priešiškumo, nesusiklosčiusių aplinkybių vėjas, besistengiantis mus išbalansuoti. Tačiau juk žengiame pas Jėzų. Jėzų, kuris arti kiekvieno. Jėzų, kuris arti savųjų, dažnai blaškomų nedėkingų bangų, priešiškos stichijos, valties.
Ar dėl to elgiamės kaip Jo mokiniai: Tie, kurie buvo valtyje, pagarbino jį, sakydami: „Tikrai tu Dievo Sūnus!“? Ar toliau savo gyvenimuose ieškome Dievo pakaitalo, kuriuo maitintume savo tikėjimą, taip konstruodami savotiškus Dievo paveikslus, kurie gali neturėti nieko bendro su Apsireiškusiu Dievu – Dievu, kurio vardas Emanuelis?
Kun. Povilas Slaminis, punskas.pl
