XIII eilinis sekmadienis (Mt 10, 37–42)
Labai kurioziškas dalykas yra Geroji Naujiena. Šis kurioziškumas matomas Jėzaus ištarose apie mokinystę. Praeitą sekmadienį girdėjome Jėzaus padrąsinimą – nebijokite, o šį sekmadienį girdime sunkiai suprantamas Kristaus ištaras: „Kas myli tėvą ar motiną labiau už mane – nevertas manęs. Kas myli sūnų ar dukterį labiau už mane – nevertas manęs. Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane – irgi nevertas manęs. Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs – atras ją“. Tai skamba labai provokuojančiai. Galima sakyti žmogus stumiamas į tam tikrą konfliktą, tarsi tikintysis turėtų pasirinkti: mylėti Dievą arba rinktis mylėti savo šeimos narius ir visą likusį pasaulį? Tai skamba kaip provokacinė Jėzaus ištara. Čia negalime iš akių pamesti ir Senojo Testamento ištaros apie meilę tėvams: Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventumei krašte, kurį VIEŠPATS, tavo Dievas, tau skiria (Iš 20, 12). Labai viskas čia komplikuotai suskamba. Galų galiausiai pats Kristus yra pasakęs, kad atėjo ne pakeisti Įstatymo, bet jo įvykdyti. Ko gi taip kategoriškai jis reikalauja? Kodėl?
Verta paminėti, kad Evangelijos skaitinys yra pasiuntimo į misijas ( Mt 9, 35 –11, 1) pabaiga. Šie trumpi sakiniai turi visam laikui įsirėžti į Jėzaus klausytojų širdis. Mums sunku juos priimti, ne lengviau buvo ir pirmiesiems Jėzaus klausytojams. Mums būtų paprasčiau juos nutylėti, bet esame raginami skelbti nuo stogų! Pirma skelbimo turime išgyventi jų tikrovę. Paradoksali Jėzaus kalba suvokiama tik apimant visumą: Evangelijos klausytojus (Bažnyčią), Jėzų ir jį atsiuntusį dangiškąjį Tėvą. Šios vienovės nedera ardyti. Antraip lieka tik nuolaužos, tokie lozungai kaip: „Kristui – taip, Bažnyčiai – ne“. Jėzus nuolat tikrina mūsų sąžinę. Jei šie žodžiai būtų ištarti tik paprasto žmogaus, jie būtų kiek pretenzingi. Stiprybės raktas yra žodžiai: „dėl manęs“.
Nagrinėjant šią Evangelijos ištrauką turime sustoti, ties labai svarbiu dalyku – valia. Turime pamatyti dvi skirtingas valias: Dievo valią ir žmogaus valią. Dievo valia kyla iš jo prigimties: Viešpaties valia yra meilės valia. Šioji valia pilnutinai atsiskleidžia šv. Velykų įvykyje, nes jame slypi visas žmogaus išganymas. Dievo valia atitinka jo prigimtį. Su žmogaus valia yra šiek tiek kitaip. Nors žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, tačiau jojo valia yra paženklinta pirmapradės nuodėmės. Dėl to žmogaus valia turi silpnumo žymę. Žvilgterkim į šias dvi valias.
Dievo valia. Dievo valios apraiškos yra matomos jau senatestamentinėse ištarose. Dievas nuolatos per pranašus žmogų vilioja į santykį su savimi pačiu. Jis nuolat Izraelį kviečia grįžti prie jo: Dievas nuolatos pirmas prabyla į žmogaus tikrovę. Šie pirmieji Dievo žingsniai į santykį su žmogumi yra tarsi pasiruošimas didžiosios Dievo valios išsipildymui per vienatinį Sūnų: Dievas nori išgelbėti žmogų per kūnu tapusį Žodį. Įsikūnijęs Žodis ateina gelbėti žmonių, jis rodo kelią pas Tėvą. Kristus yra nuoroda į Tėvą, tai Sūnaus besąlyginio klusnumo ištara. Dar prieš pradėdamas savo viešą veikimą Jėzus pareiškia: „Mano valgis – vykdyti valią to, kuris mane siuntė“ (Jn 4, 34). Jėzus save maitina Tėvo valios vykdymu. Kristus nori pabrėžti, kokia be galo svarbi yra Dievo Tėvo valia. Žmogui maistas yra gyvybės pagrindas, o Jėzaus dvasinės gyvybės pagrindas yra Tėvo valios realizavimas. Kad Jėzui svarbi Dievo Tėvo valia parodo ir jo paties malda Alyvų sode – Getsemanėje: „Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia!“. Būtent tokioje šviesoje kryžius tampa kilniausia Jėzaus paklusnumo Dievo Tėvo valiai išraiška. Kryžius tampa Dievo valios vykdymo indikatoriumi, tai įrankis, kuriuo galima pasitikrinti savo paties paklusnumą. Sūnus išpildo Tėvo valią. Mokinio pašaukimas yra nešti kryžių taip, kaip jį nešė ir neša Jėzus: nešti kryžių, tai paklusti Dievo valiai. Tautų apaštalas Paulius mums taip sako: „Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu. <…> Kai trokštu padaryti gera, prie manęs prilimpa bloga. <…> Savo kūno sąnariuose jaučiu kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu. <…> Taigi aš pats protu tarnauju Dievo įstatymui, o kūnu – nuodėmės įstatymui“ (Rom 7, 19–25). Šv. Paulius laiške filipiečių bendruomenei išryškina Kristaus klusnumą Dievo valiai iki pat kryžiaus mirties (plg. Fil 2, 8). Štai mums reikalingas žodis, leidžiantis priartėti prie kryžiaus slėpinio, – tai klusnumas Dievui.
Kiekvienas žmogus turi savitą kryžių, kurį privalo nešti. Kryžiai yra neišvengiami žmogaus gyvenimo palydovai. Tik vieni kryžiai yra pažymėti nuodėme, kiti atremti į Kristaus kryžių. Vieni veda į sudužimą, kiti – į viešpatavimą su Kristumi. „Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manimi, negali būti mano mokinys“. Šie apaštalams pasakyti žodžiai galioja kiekvienam krikščioniui. Belieka prašyti Viešpaties suprasti, ką reiškia jį sekti, būti jo mokiniu.
Žmogaus valia. Ji skiriasi nuo Dievo valios. Žmogiškoji valia yra pažymėta pirmapradės nuodėmės. Po pirmojo klaidingo žmogaus pasirinkimo valia turi silpnumo žymę. Dėl šios žymės žmogus neišbūna Dievo valioje – jis neišbūna paklusnume. Šis nesugebėjimas išbūti lemia nuodėmės tikrovę – juk ir pirmieji žmonės neišbuvo paklusnume. Jie troško pažinti gėrį ir blogį, bet šis nepaklusnumas lėmė jų ir visos žmonijos silpnavalystę.
Žmogaus valia likimą mato kaip „priešą“ ir tamsią jėgą, kuri tą žmogaus valią įkalina: graikai tai įvardijo ananké (smaugiantis likimas) – aklą jėgą, nulemiančią visų būtybių gyvenimą ir neišvengiamai vedančią jas į išnykimą – mirtį. Tačiau yra galimybė, į kurią žmogus gali ir privalo atkreipti savo dėmesį: „vienydamasi“ su Apvaizdos išreiškiama dieviškąja valia, žmogaus valia gali nutraukti aklo likimo grandinę ir išvengti jo nešamo sunaikinimo.
Grįžkime prie šio sekmadienio Gerosios Naujienos. Grįžkime prie pamatinio klausimo, kurį kelia šiandien Evangelija: Ko gi taip kategoriškai Jėzus reikalauja? Kodėl? Kristaus noras – valia, kad mylėtume vieni kitus. Šią meilę galima išreikšti dokslogine ištara, kurią kunigas sako: „per Jį, su Juo ir Jame“. Mes gyvename šiame pasaulyje, tačiau esame aukštesni už jį. Tai žmogaus sukūrimo pagal Dievo paveikslą ir panašumą vaisius. Mes neturime nei bijoti pasaulio, nei perdėtai jam tarnauti. Gyvename socialinėje visuomenėje, bet nesame nei šeimininkai, nei vergai – mes esame viena didelė Dievo šeima. Meilės santykis su artimaisiais turi būti matuojamas ne vien pagal šio pasaulio matmenį, bet artimuosius turime mylėti Kristaus meilės matu – mylėti artimuosius Dievo šviesoje. To mus ir moko Kristus. Yra būtinybė mylėti savo tėvus, brolius ir seseris, bet prioretinė meilė yra Viešpaties meilė ir į mus supančią aplinką reikia žvelgti Dievo žvilgsniu, žvelgti per kryžių, kaip aukščiausią meilės ir nuolankumo išraišką. Tokiu būdu žvelgdami kitame pradedame regėti Dievo paveikslą ir panašumą. Čia ir įvyksta dieviškosios valios ir žmogiškosios valios susiliejimas, kuris skatina pastebėti kito žmogaus garbingumą ir kilnų pašaukimą. Dieviškas žvilgsnis (dieviškos valios priėmimas) leidžia save pamatyti Kristaus žvilgsniu. Kristaus valia yra su juo mylėti, aukotis ir nieko nebijoti. Todėl pirmiau nei žmogų mylėdami Kristų, savo brangiuosius galime mylėti kilnesne ir vertingesne meile ir tik tokiu būdu tampame pasaulio šviesa. Taip labiau tampame Dievo paveikslais – mūsų panašumas į Dievą vis labiau auga.
Kun. Povilas Slaminis, punskas.pl
