„Ar tu esi žydų karalius?“

0

sb, punskas.pl

Evangelija (Jn 18, 33–37)

Pilotas klausė Jėzų: „Ar tu esi žydų karalius?“

Jėzus atsakė: „Ar nuo savęs šito klausi, ar kiti apie mane tau pasakė?“

Pilotas tarė: „Ar aš žydas? Tavoji tauta ir aukštieji kunigai man tave įskundė. Sakyk, ką esi padaręs?“

Jėzus atsakė: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai juk kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Betgi mano karalystė ne iš čia“.

Tuomet Pilotas jį paklausė: „Vadinasi, tu esi karalius?“

Jėzus atsakė: „Taip yra, kaip sakai: aš esu karalius. Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso“.

Evangelijos komentaras „Malonė ir ramybė jums <…> nuo Jėzaus Kristaus, ištikimojo liudytojo, mirusiųjų pirmagimio, žemės karalių valdovo”. Jonas, Apreiškimo knygos pradžioje sveikindamas Bažnyčias, įveda mus į Kristaus karalystės slėpinį. Ši karalystė yra slėpinys, nes ji ne tokia kaip kitos; juk ir Kristus nėra toks karalius kaip kiti. Mokydamas savo viešojo gyvenimo metais Jėzus nuolat atsižvelgė į pavojų, kad žmonės gali palaikyti jį įsivaizduotuoju Mesiju, turėjusiu išlaisvinti pavergtąją tautą. Jėzus iš tikrųjų yra Dovydo sūnus. Dievas atidavė jam jo tėvo sostą. Dovydui Dievo duotų pažadų įgyvendinimas smarkiai pranoko tai, ką galima įsivaizduoti žmogišku protu. Dievo tauta negalėjo turėti kito karaliaus, išskyrus patį Dievą. Dovydas tai suvokė ir skelbėsi esąs Dievo tarnas, karaliaujantis Dievo valia. Jėzus tai suvokia dar geriau.

Šventykloje jis primena, kad Mesijas, būdamas Dovydo sūnus, kartu yra ir Viešpats. Biblijoje Viešpaties vardu perteikiamas netartinas vienintelio tikrojo Dievo Jahvės vardas. Kristaus karalystė reiškia, kad žmogui suteikiama teisė į Viešpaties titulą. Dievas karaliauja kitaip negu žmogus. Jo mintys – ne mūsų mintys. Dievo galybė nėra vien kiekybiškai didesnė už bet kurio žmogaus galybę. Nepakanka įsivaizduoti Dievo valdžią siekiant visur. Svarbu suvokti, jog ši valdžia yra kitokios plotmės. Dievas yra tiesiog visagalis. Jis vienintelis gali kurti, vienintelis gali išgelbėti, vienintelis gali išlaisvinti savo tarnus. Jonas Apreiškimo knygoje pavadina Jėzų „žemės karalių valdovu”. Šventasis Jonas pavartoja sąvoką, žyminčią ne tik valdžios viršenybę, bet ir bet kokios valdžios šaltinį. Jėzus yra karalius nuo pat pradžios.

Panašiai kaip Tėvas, jis yra amžinasis, tas, kuris „yra, kuris buvo ir kuris ateis”. Tačiau Jėzus yra ne tik Dievo, bet ir Žmogaus Sūnus. Apreiškimo knygoje jo karaliavimą apibūdina dar du titulai: „ištikimasis liudytojas” ir „mirusiųjų pirmagimis”. Jėzus tapo mirusiųjų pirmgimiu prisikėlimo dieną. Tą dieną Tėvas pašlovino Sūnų, atsiliepdamas į jo maldą: „Aš tave pašlovinau žemėje, atlikdamas darbą, kurį buvai man davęs nuveikti. Dabar tu, Tėve, pašlovink mane pas save ta šlove, kurią esu pas tave turėjęs” (Jn 17, 4–5). Prisikėlimo dieną Žmogaus Sūnus Jėzus įžengia į Dievo Sūnaus šlovę, kuri iki tol buvo paslėpta. Ši šlovė apreikšta trims išrinktiems mokiniams atsimainymo ant Taboro kalno metu, kai Jėzus buvo pavadintas „Mylimuoju Sūnumi”. Dabar ženklas užleido vietą tikrovei, kurią iki tol reiškė. Tas, kuris buvo atsimainęs, prisikėlė. Jėzus įgyvendina girdėtus Danielio pranašystės žodžius: jis priima iš Amžinojo visuotinę ir amžiną karalystę.Jėzus yra karalius, turintis pirmgimio titulą. Jis yra karalius, nes pirmutinis iš žmonių gyvena dieviškąjį gyvenimą ir dalyvauja Dievo šlovėje.

Jėzus yra karalius, nes leidžia jį tikintiems žmonėms gimti amžinajam gyvenimui. Pripažįstančius jo karalystę jis įveda į savo Tėvo karalystę. Jėzus viešpatauja danguje nuo tada, kai buvo pašlovintas. Tačiau Tėvas, pašlovindamas Jėzų, apreiškė, jog jis buvo jo Sūnus ir tuomet, kai gyveno tarp žmonių. Vadinasi, Jėzus karaliavo ir tarnaudamas Dievui žemėje. Jis tai vykdė būdamas „ištikimas liudytojas”. Šį Jėzaus karaliavimą atskleidžia evangelistas Jonas, atpasakojantis apklausą pas Pilotą. Pilotas atstovauja ne tik Romos valdžiai, bet ir visai žmonijai. Kiekvienas iš mūsų panašiai kaip Pilotas stojame akivaizdon to, kurį atsiuntė Dievas, tačiau Dievo tauta jo karalystės nepripažįsta. Ši Kristaus situacija atskleidžia jo karalystės slėpinį. Žydų tautos vadovai išdavė jį pagonių valdžiai. Jėzus kaltinamas tuo, kad skelbiąsis žydų karaliumi ir dėl to trikdąs viešąją tvarką. Tačiau tikrasis žydų vyresniųjų pasmerkimo motyvas buvo tas, kad jie nenorėjo tokio karaliaus. Vyresnieji norėjo Mesijo, kuris išvaduotų iš pavergėjų tokiomis pačiomis jėgos ir prievartos priemonėmis. Jie troško karaliaus, atitinkančio jų žmogiškąjį įsivaizdavimą. Jėzaus dialogas su Pilotu – tai tik platesnio proceso lemiamas momentas:

Dievas myli pasaulį, o nuodėmingas pasaulis atsisako patikėti Dievo meile. Šioje byloje Jėzus yra ištikimas liudytojas. Jis nesiekia niekinamai sutraiškyti Dievo priešininkų, bet nori atversti juos, atskleisdamas pamatinę tiesą: Dievas juos myli ir trokšta dalytis savo gyvenimu bei džiaugsmu. Baigdamas dialogą su Pilotu, Jėzus sako: „Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą”. Dėl šios tiesos Jėzus anksčiau sakė žydams: „Jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus” (Jn 8, 32). Jėzus yra karalius, nes jis išvaduoja žmones iš pačios blogiausios nelaisvės – nuodėmės, uždarančios egoizme ir tamsoje. Žinoma, kai kas gali atsisakyti sekti paskui tokį karalių, kurio vienintelis ginklas yra tiesa ir kurio tarnai laisvai tiki jo meile. Galima atsisakyti amžinojo Tėvo pirmgimio mums dovanojamos Dievo vaikų laisvės. Gal tuomet tas, kuris atėjo mūsų išgelbėti, bus mums Teisėjas? 

© „Bažnyčios žinios“

Ankstesnis straipsnisPunsko „Aušros“ leidyklos knygos pristatymas Alytuje
Kitas straipsnisLietuvos Respublikos pilietybė

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia