IV gavėnios sekmadienis (Jn 9, 1–41)
Gavėnia yra nuostabus metas. Tai laikas, kai mes galime sustoti ir pasistengti naujai pažvelgti į Dievo slėpinį, taip pat naujai pažvelgti į savo tapatybę. Gavėnia yra saviugdos laikas. Šiuo metu yra labai svarbi atgaila, nes ji mus išlaisvina nuo įvaizdžių, kuriuos taikome Dievui, ir kuriuos taikome patys sau. Gavėnia – tai liturginis laikotarpis, kuris mus veda nuo tamsos prie šviesos. Šis sekmadienis yra viso to pavyzdys. Evangelija mums pateikia konkrečią istoriją, kaip yra pereinama nuo tamsos į šviesą. Neregys, apie kurį kalba evangelinis pasakojimas, praregi dvejopai: pirmiausia įvyksta fizinis praregėjimas, o po to įvyksta ir dvasinis praregėjimas. Pažvelkime, kaip yra pereinama nuo fizinio prie dvasinio praregėjimo.
Evangelinio pasakojimo ašis šioje ištraukoje yra aklumas. Pasakojime galime pastebėti šešias scenas. Tai yra šeši žingsniai, kurie neregį priveda prie Jėzaus mokinystės.
Pirmoji scena, arba pirmasis žingsnis. Jėzus pamato aklą gimusį. Tai žmogus, kuris visą gyvenimą yra nematęs dienos šviesos. Lengva pamatyti tai, kas yra išskirtinio. Aklumas išskiria neregį iš visuomenės. Aklumas yra jo išskirtinumas. Jis visada esti vienoje vietoje ir elgetauja. Aklumas charakterizuoja ne tik akląjį, bet kartu ir visą kūriniją. Visi vienokiu ar kitokiu būdu yra akli. Šį aklumą lemia polinkis į nuodėmę. Šioje vietoje mums iš tikrųjų reikia sustoti ir pažvelgti į Senąjį Testamentą. Pradžios knyga ir pirmas jos skyrius pateikia pasakojimą apie šviesą ir tamsą: tuomet Dievas tarė: „Tebūna šviesa!“ Ir šviesa pasirodė. Dievas matė, kad šviesa buvo gera, ir Dievas atskyrė šviesą nuo tamsos. Dievas pavadino šviesą Diena, o tamsą Naktimi. Atėjo vakaras ir išaušo rytas, pirmoji diena (Pr 1, 3–5). Tai yra Dievo pirmosios dienos darbas. Jeigu į tai pažvelgtume Naujojo Testamento šviesoje, tai mes galime pastebėti labai įdomų dalyką. Jėzus gydydamas neregį padaro tai, apie ką kalba ir Pradžios knyga. Pradžios knygoje Dievas atskiria šviesą nuo tamsos. Jėzus savo veiksmais padaro tą patį – atskiria šviesą nuo tamsos neregio asmenyje. Kristus išgydo neregį. Šventajame Rašte veiksmo atkartojimas yra tęstinumo ženklas. Jėzus, pakartodamas šį veiksmą, užbaigia žmogaus kūrimą. Tai nereiškia, kad tas neregys yra naujas žmogus, bet tai yra kitoks žmogus. Išgydymas pašalina tą kliūtį, kuri trukdė jam gyventi. Aklumas jį atribojo nuo santykio su kitais. Verta pastebėti, kad apribotas asmuo negali augti ir skleistis kaip asmuo. Žmogus yra sukurtas santykiui; Dievo socialumas per kūrimą yra perduodamas žmogui. Šiuo išgydymu Jėzus grąžina mūsų evangeliniam herojui galimybę toliau būti santykyje su aplinkiniu pasauliu bei žmogumi. Tai yra Viešpaties padovanota galimybė neregiui iš naujo konstruoti savo socialinį gyvenimą.
Kristus pagydo neregį, bet šis dieviškas veiksmas turi ir kitokį atspalvį. Šioji išgydymo patirtis negali būti momentinė. Fizinis išgydymas turi vesti toliau. Tai yra ženklas, rodantis, jog pagydytasis turės žengti toliau – praregėti ir dvasiškai. Dvasinį praregėjimą nulems tolesni įvykiai, kurie, kaip mums pasakoja autorius, nebus itin malonūs.
Kas nusidėjo? Šis klausimas išeina iš mokinių. Klausdami mokiniai parodo savo smalsumą. Jis pagrįstas, Senajame Testamente Išėjimo knygoje skaitome: Jiems nesilenksi ir jų negarbinsi, nes aš VIEŠPATS, tavo Dievas, esu pavydus Dievas, skiriantis bausmę už tėvų kaltę vaikams – trečiajai ir ketvirtajai kartai tų, kurie mane atmeta, bet rodantis ištikimą meilę iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų (Iš 10,5–6). Remiantis šiomis eilutėmis, galima daryti išvadą, kad neregys yra nusidėjėlis arba jo tėvai yra nusidėję. Tai už kieno nuodėmes jis kenčia? Verta pastebėti, kad mokiniai nesidomi pačiu neregio asmeniu; jiems rūpi, kokias nuodėmes jis yra padaręs. Jėzus šioje situacijoje nesileidžia į teologinę diskusiją. Dievas nebaudžia fizine bausme. Jėzaus atsakas yra kontraversiškas: „nei jis nenusidėjo, nei jo tėvai, bet jame turi apsireikšti Dievo darbai“. Aklumas tampa medžiaga, su kuria Jėzus ruošiasi dirbti. Dievo darbas visai netrukus apsireikš pašalinant kliuvinį, kuris neregiui trukdo pažinimą. Čia yra parodomas Kristaus siekinys – ištraukti neregį iš tamsos gniaužtų. Būsimuoju veiksmu kūrinija yra atkovojama. Jėzaus veiksmai, kaip jau esu minėjęs, yra naujo – kitokio žmogaus sukūrimas. Dieviškasis veikimas atsikartoja. Jėzus ruošiasi savo veiksmais pasakyti tai, kas buvo jau pasakyta kūrime: tebūna šviesa (Pr 1,3). Jėzaus ir mokinių darbas yra nešti šviesą. Kristus, o vėliau ir mokiniai, yra šviesa pasauliui.
Jis spjovė žemėn, padarė purvo iš seilių. Kristus naudoja materiją, kuri buvo panaudota žmogaus kūrimo metu. Antrasis sukūrimo pasakojimas pasakoja mums: Tą dieną, kai VIEŠPATS Dievas padarė žemę ir dangų, kai žemės laukuose dar nebuvo jokių krūmokšnių ir dar nebuvo išdygusi jokia laukų žolė, nes VIEŠPATS Dievas dar nebuvo siuntęs žemėn lietaus ir žmogaus dar nebuvo dirvai arti, tik versmė tryško iš žemės ir drėkino visą dirvos paviršių, – tuomet VIEŠPATS Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į nosį gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe (Pr 2, 5–7). Kristus atbaigia žmogaus kūrimą. Mūsų trūkumas yra mirtis, kuri ateina iš Adomo ir Ievos klaidingo apsisprendimo. Labai svarbi yra medžiaga – purvas. Juo yra patepamos neregio akys. Toks veiksmas aptinkamas ir kitoje Šventojo Rašto vietoje. Apreiškimo knyga mums pasakoja: Aš tau patariu pirkti iš manęs išgryninto ugnyje aukso, kad pralobtum, baltus drabužius, kad apsirengtum ir nebūtų matoma tavo nuogumo gėda, ir tepalo pasitepti akims, kad praregėtum (Apr 3,18). Ankstyvoje krikščionių bendruomenėje Jėzus dėl to buvo vadinamas „Akių tepalu“, kad visi kiti praregėtų. Siloamo tvenkinys yra toji vieta, kur neregys turėjo nueiti nusiprausti. Išvertus „Siloamas“ reiškia: „Siųstasis“. Čia įvyksta fizinis praregėjimas. Neregys praregi. Negana to, tas neregys jau tampa siųstuoju. Pažvelkime į Siloamo tvenkinį liturginiu žvilgsniu. Krikšto metu naudojamas šventintas vanduo yra savotiškas Siloamo tvenkinys, kuris nuplauna mūsų nuodėmes ir mūsų aklumą.
Antroji scena, arba antrasis žingsnis. Buvęs neregys nusiplovė akis ir sugrįžo. Čia jis susiduria su neišvengiama aplinkinių reakcija: „Ar čia ne tas, kuris sėdėdavo elgetaudamas?“ Natūrali reakcija į tam tikrus pasikeitimus. Žmogus tas pats, bet tai, kas su juo įvyko, yra sunkiai suprantama. Liaudyje kyla lengvas sumišimas. Buvusio neregio išgydymas lieka pastebėtas. Tačiau buvęs neregys yra vienas iš naujos kūrinijos pavyzdžių – tai kitoks žmogus. Tai yra kokybės ženklas, kurio žmogus pats iš savęs negali sukurti. Verta pastebėti, kad šis kūrimo atbaigtumas neprasideda nuo nulio: Dievas nekuria nuo nulio, nes jam reikalinga prieš tai jau sukurta medžiaga. Šis perkeitimas yra procesas iš – į. To neregio gyvenimas buvo it kreivos linijos, bet Viešpats ant jų užrašė Gerąją Naujieną.
„Neregys atsiliepia, kad tai aš.“ Buvęs neregys nesąmoningai nukreipia į Dievo vardą: aš esu todėl, kad esu, Dieve. Per šį išgydymą įgaunama nauja tapatybė. Toji tapatybė yra Jėzaus tapatybė.
Kitas labai svarbus žingsnis yra klausimas iš aplinkos: „o kaipgi atsivėrė tau akys?“ Miniai yra svarbus šis dieviškas mechanikas. Buvęs neregys atsako, kad tai žmogaus, Jėzaus, darbas: „Žmogus, vardu Jėzus, padarė purvo, patepė juo mano akis ir pasakė: ‘Eik į Siloamą nusiprausti’. Aš nuėjau, nusiprausiau ir praregėjau“. Jie vėl klausė: „Kur jisai?“ Šis atsakė: „Nežinau“. Čia tam tikra prasme prasideda detektyvinis žaidimas. Aplinka stengiasi nustatyti, kas tas stebuklingas mechanikas, „suremontavęs“ buvusio neregio akis. Aplinkinių detektyvinis žaidimas yra paviršutiniško domėjimosi išraiška; juos tenkina išorinė dieviškojo Mechaniko charakteristika.
Trečioji scena, arba trečiasis žingsnis. Visas šis stebuklingas išgydymas įgauna pagreitį; tuomet jie nusivedė buvusį neregį pas fariziejus. Fariziejai pradeda tardymą. Neregio kamantinėjimas parodo, kad šis išgydymas yra ne vien fizinis pagijimas iš aklumo negalios. Fariziejai užveda debatus. Diena, kurią įvyko pagijimas buvo šabas, bet ką Kristus padarė, yra Dievo darbas: „Tas žmogus ne iš Dievo, nes nesilaiko šabo“. O kiti sakė priešingai: „Kaip galėtų nusidėjėlis daryti tokius ženklus?!“ Nuomonės nesutapo. Gydymas tampa teologine sensacija. Šabas yra skirtas dievogarbai ir tai yra tinkamiausia diena Dievui dirbti. Iš viso to galima susikonstruoti fariziejišką Dievo paveikslą: Viešpats kaip kontrolierius, kuris tik tyko ir gaudo, baudžia žmones už jų nuodėmes. Verta pastebėti, kad iš tokio klaidingo Dievo supratimo galime pradėti lipdyti žmogui klaidingą antropologinę charakteristiką: žmogus arba įstatymo vykdytojas, arba nusidėjėlis. Juoda ir balta.
Buvusio neregio vėl klausiama to paties, tačiau jo atsakymas yra jau pasikeitęs: tuomet jie ir vėl klausia buvusį neregį: „O ką tu manai apie vyrą, atvėrusį tau akis?“ Šis atsakė: „Jis pranašas“. Pokytis yra akivaizdus. Pradžioje buvo eilinis žmogus, o dabar jau pranašas. Kodėl? Buvęs neregys girdi fariziejų debatus ir palaipsniui pradeda pažinti Tą, kuris jį pagydė. Čia jau prasideda buvusio neregio kelionė į šviesą. Tuo tarpu fariziejai vis labiau leidžiasi į tamsą.
Ketvirtoji scena, arba ketvirtasis žingsnis. Fariziejai, matydami, kad buvusio neregio kamantinėjimas jokių vaisių neduos, imasi kitokios taktikos. Dabar jie siekia sumenkinti susiklosčiusią padėtį ir pasikviečia buvusio neregio tėvus. Toks fariziejų veiksmas parodo jų išankstinį nusistatymą. „Ar šitas jūsų sūnus, kurį sakote gimus aklą? Tai kaip jis dabar regi?“ Jo tėvai atsakė: „Mes žinome, kad jis mūsų sūnus ir kad jis yra gimęs aklas. O kaip jis praregėjo, mes nežinome, nei kas jam atvėrė akis, nežinome. Klauskite jį patį, jis suaugęs ir pats tegu kalba už save“. Tėvai nuvilia fariziejus pasakydami tiesą. Verta pastebėti, kaip toliau yra plėtojamas evangelinis pasakojimas. Jie nenori tiesos, kaip buvo išgydytas jų sūnus. Jų baimė yra pasverta. Jie bijo ir nenori rizikuoti savo statusu. Bijo, kad nenukentėtų jų socialiniai ryšiai.
Penktoji scena, arba penktasis žingsnis. Paleidę tėvus, fariziejai vėl pasikviečia buvusį neregį. Fariziejų siekinys yra žūtbūt patvirtinti savąją versiją. Jie reikalauja patvirti jų tiesos variantą. Buvęs neregys, nepaisydamas stiprėjančio kamantinėjimo, pasilieka prie savosios patirties. Kvotimas šiuo atveju tik sustiprina tiesos pojūtį, kurį išgyveno buvęs neregys. Šioji gydymo patirtis yra išgyventas įvykis. Tai yra tikra, o kas yra tikra, yra neišdildoma. Jėzaus prisilietimas prie jo negalios ir išgydymas yra jo gyvenimo istorijos dalis.
Šiame kamantinėjime įvyksta lūžis. Buvęs neregys, gindamasis nuo fariziejiško puolimo, pradeda pats pulti fariziejus: „aš jau sakiau, tik jūs neklausote. Ką dar norite išgirsti? Gal ir jūs norite tapti jo mokiniais?“ Su tokiu atsaku evangelinis pasakojimas įgauna visai kitokią spalvą. Fariziejai keiksnodamiesi užsipuola buvusį neregį: „Tai tu esi jo mokinys, o mes – Mozės mokiniai. Mes žinome, kad Mozei yra kalbėjęs Dievas, o iš kur šitas, mes nežinome“. Žmogus jiems atsakė: „Tai tikrai nuostabu, kad jūs nežinote, iš kur jis. O juk jis man atvėrė akis!“ Palaipsniui buvęs neregys supranta, kad jo naujoji tapatybė yra Kristaus mokinystė. Per kamantinėjimus buvęs aklasis pamato save visai kitoje šviesoje; jis save atpažįsta Dievo šviesoje.
Šeštoji scena, arba šeštasis žingsnis. Visi šie kamantinėjimai ir nervų tampymas duoda dvejopus vaisius. Pirmiausia, tai, kas yra apčiuopiama. Jis buvo išvarytas. Turbūt po tokio ginčo buvęs aklasis tapo persona non grata (nepageidaujamu asmeniu) fariziejų atžvilgiu. Pasižiūrėkim į kitą vaisių. Jėzus sužinojo, kas buvo įvykę. Klausimas, kurį užduoda Jėzus, yra labai tiesmukiškas bei reikalaujantis konkretybės: „ar tiki Žmogaus Sūnų?“ Pasirodo dieviškoji iniciatyva. Šiuo klausimu Jėzus provokuoja eksakląjį. Provokacija nukreipta į dvasinį praregėjimą. Jėzaus tikslas konkretus žmogaus kūrybos atbaigimas. Tai dieviškasis siekinys bei troškimas. Labai svarbu pastebėti, kad dvasinis praregėjimas pareikalavo buvusiojo neregio atmetimo. Jo išsigynė fariziejai ir sava šeima. Tai yra kaina, kurią sumokėjo eksaklasis. Buvęs neregys yra panašus į samarietę moterį. Vienam ir kitam yra būdingas palaipsninis pažinimas apie Jėzų: žmogus → pranašas → Mesijas. Dabar neregys mato savąjį Dievą priešais save. Neregio atsakymas į Jėzaus klausimą, „ar tiki Žmogaus Sūnų“, yra tiesioginis išpažinimas, kuris yra palydimas konkrečiu dievogarbos veiksmu: „Tikiu, Viešpatie!“, ir parpuolęs pagarbino jį. Įvyksta perėjimas nuo fizinio prie dvasinio praregėjimo. Neregio tikrovėje yra pabaigiama Dievo kūryba: jis yra jau kitoks ir perkeistas žmogus.
Toliau Jėzus viską aiškiai išdėsto. Kristus pasakojimą vainikuoja žodžiais apie savąją misiją. Jis pamini teismą, neregių praregėjimą, kalba apie reginčiųjų aklumą. Baigia tam tikra ištara apie fariziejus: „Prie jo esantys fariziejai, tai išgirdę, paklausė: „Tai gal ir mes akli?“ Jėzus atsakė: „Jei būtumėte akli, neturėtumėte nuodėmės, bet štai jūs sakote: ‘Mes neakli!’ – Taigi jūs kalti“. Viso šio pasakojimo potekstė turi savąjį teologinį gylį. Pirmiausia, teismas, kaip toks, vyks per šviesą. Jeigu nėra tinkamai atsakoma į šviesą, ji gali virsti tamsa. Jėzaus kvietimas yra orientuotas į praregėjimą. Aklumas nėra nuodėmės vaisius. Tai neišbaigtas kūrimas. Jo atbaigtis yra Jėzuje Kristuje – vienatiniame Sūnuje. Jis tampa tiltu, kuriuo yra pereinama iš tamsos į šviesą. Tokioje šviesoje įgauna radikalią konkretybę: nuodėmė yra prisirišimas prie tamsios Dievo sampratos. Tokia samprata remiasi individualiu ir su Evangelija nieko bendro neturinčiu supratimu. Vadovaujamasi tik dalinėmis tiesomis apie Dievą. Dalinis žinojimas žmogų pastumia į klaidingą nuodėmės interpretavimą: šviesa tampa tamsa, o gera, tampa bloga. Tai dovanos, kurią Jėzus atneša, atmetimas.
Šis tikėjimas ir jo šviesa yra žmogaus ryšys su Dievu. Dievas, būdamas nematomas, neapčiuopiamas, nuolat rodo žmonėms savo tėvišką rūpestį ir meilę. Išrinktos tautos vaikams jis kalbėjo per Abraomą, Jokūbą, Mozę, tačiau galutinį žodį tarė per savo Sūnų. Laiške žydams skaitome: „Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar <…> jis prabilo į mus per Sūnų“ (Žyd 1, 1). Sūnaus žodis, atneštas į mūsų gyvenimą, yra kuriantis, perkeičiantis ir ištraukiantis mus iš klaidingų, mūsų susikurtų, įvaizdžių apie Dievą, apie žmogų ir pasaulį.
Kun. Povilas Slaminis, punskas.pl
