Jurgita Stankauskaitė. Gonkos

Vieni gonkas vadzina priemeniu, pribudarku arba, kap mano močutė sakydavo, budovarki. Tai vieta, katrį skira laukų no visos kitos namo dalies. Gonkose visadu stovėdavo kitoki baldai, daiktai ir kvietkai. Ca netgum kvapas būdavo kitokias.

Šitoj vietoj stovėdavo labiau neraikalyngi stuboj baldai: tį kokia no regalo spintukė, katrį prisduodavo batam laikyc, ba kambarin nelįsdavo arba trukdzydavo, tai kokia dzidelė spynta paltam, kūrtkėm ir kailiniam pakabyc. Neratai augdavo isikerėčojį kvietkai: tį kokios morkvėm smyrdancos pelargonijos ar nesvieciškai išaugis sanas alijošus. Geras tai geras augalas, alia jo išvaizda nedabino nei vienos namo patalpos, tai tep ir daugiausia būdavo nustūmtas in gonkas. Sakiau, kad in gonkas nukeliaudavo viskas, kas prascausia arba nelabai raikalynga. Cik ciek, kad bobukės šnekėdavo oi, alijošus geras vaistas, alia kad nor rozų būt jį panaudojį – dzievaži, neacimenu. Kap tįsdavosi iš vaistinės vaistų krūvas, tep tįsdavosi. O tus bjaurus ir durancis alijošus toliau augo acirėmis in šaltų gonkų sienų arba firankas, už katrų usikabinis vis plėšė ir plėšė po gabaluko. Nelabai jų gaspadinės škadavoj, ba gonkose kabėdavo pacos prascausios firankos. O kode? Nu, bagi gonkos visadu buvo prascausia namo vieta.

Gonkose dažniausiai smirdėdavo čabatais. Kažkadu kaimuose nebuvo atskiro inėjimo in sklepų, kap dartės. Kap inais gaspadorus su šūdzinais čabatais, tai tep ir prakvimpa visu savo turiniu. Gerai, jei tvarkyngas vyras ir daspranta, kad raikia nusmazgoc tvarti po kranu arba nor kiemo lūgi. Čėsais aukštesnės kiemo žolės užtenka, kad mėšlų nubraukc, alia jai gaspadorus purvinius, tai tep ir atėjis trankia čabatus gonkose palei duris. Čabatai – tai tokias sutvėrimas, kad ir nuvalyci smyrda. Gumas jaucamas net ir kolidorin.

Gonkose stovinci spynta irgi niekad nekvepėdavo. Kožnas vaikas acimys, kap specifiškai kvepėdavo dziedulių sukabyci paltai ir kailiniai. Kažkadu nebuvo tokių žiemų, kad dzieduliai neapsikūtotų cikrais kailiniais ir an galvos neužsimautų cikro kailio kepuri. Ek, bažnyčoj jausdavosi, kap praaidavo kailinis žmogus.

Gonkose visadu buvo šalta ir šlapia. Grindzys, arba mūs vadzinama padlagė, daugiausia būdavo išklota gumuleumu. Kap sakydavo, baisiai patvarus dalykas, alia vanduoj ir purvynas no batų niekad nedzūdavo. Net ir vasarų ne tep langva būdavo acikracyc drėgmi. Kad ir kap jose prastai viskas atrodzydavo, gaspadinės nevengdavo jose pridėc šventėm paruoštų pyragų. Lyg ir nedera minėtas čabatų ar tep paprastų batų kvapas su pyragais, alia tep buvo ir da tep yra, kur stovi gonkos neapšyldzytos, be padlaginio šyldzymo, be patogumų.

Padėk gonkose! Palik kol kas gonkose! Tegu lieka gonkose! – šitep rėkdavo namiškiai, parnešį grybus iš giros, parvežį pirkinius iš miesto, partįsį kokį nelabai raikalyngų daiktų in namus. Vis tos gonkos nukenca. Net ir ciej, cigonai, nesbijodavo peržangc jų slanksco. In kolidorų neinais, alia gonkų nesbijodavo ir stovėdavo, kol kas nesusmylėdavo. Kaimynas irgi inlėkdavo in gonkas su čabatais ir rėkdamas prašydavo padėc karvės išveršuoc. Toliau neidavo, alia in gonkas kožnas inlįsdavo su purvinais batais. Dartės yra kitap tose gonkose, alia da ne tep toli nuvėjį ciej mūs sani įprocai. Kol da namai stovi su tom gonkom, visadu gonkos liks tuom kitokiu namų patalpu.

Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl