Yra toki mūs kaimuose pasakymai: Apė kaimyno šunį arba Apė orų. Kų jiej raiškia? Vienų ir tų pacį. Kap suveina dzviese (arba ir daugiau), tai čėsais (nor dažniau nei kap kadu) apšnekdzinėja vieni kitus. Tuoj sako: Kasdzien cik šneka ir šneka. Apė kų jiej turi šnekėc? Kitas kytrasnis atsako: Nugi apė kaimyno šunį arba Apė orų. Tai šandė norisi pašnekėc apė orų.
Atšilo! Ačū, Dzievuliau, kad davei gerų orų, ba jau nemožnėj tų barbsėjimų apsiklausyc. Kur cik nuveini, tį kožnas dejuoja, unksca, kad blogas oras, kad cik lyja, kad cik šalta, visur šlapia, niekas neauga, nemožna aic in laukus dzyrbc. Da kici ima ir paantrina, sakydami, kad ciem gaspadoram nemožna dataikyc – arba jiem per šalta ir per daug lyja, arba per sausa ir visai nelyja. Anais metais vienap šnekėj, dartės kitap. Amžinai negerai. O kap bus gerai, jei visas derlius priklauso no oro? Kytrausiam gerausia pasakyc, kap nuvėjis in krautuvį visko prisperka ir gerai. Nepamisna, kad jei nebus derliaus, kainos krautuvėj pakils, ba visur visko trūks. Alia gal šituom irgi nepagųzdzysim, ba nemažai iš užsienio visko priveža. O tus žmogus, kap paprasta purvyni besiknisanci kiaulė – viskų suvalgo. (Aciprašau, nenorėjau kiaulės užgauc.) Nelabai pasrūpina, kur ir kap tus maistas in krautuves atvažuoja. O cikrai ir tose mūs krautuvėse yra ir gero maisto pasirinkimas. Raikia cik mokėc acirinkc. Nu alia ne apė tų gi šandė.
Nu ir geras oras! Biskį vėjuota šitų savaitį, alia šiluma maloni. Galėtų tokia likc iki rudenio ir nepakylc. Baisiai nemėgstu skarvados – nesvieciškai prakaituoji, troškina, nėra kuom dūsuoc, nerandzi vietos stuboj, o kų jau šnekėc apė laukų ir kasdzieninius darbus. Kap mano dziedulis sakydavo: Net galva kvaista. Alia kap bus, Dzievas Tėvas žino. Kažkap atrodo, kad mūs klimato juostoj dzingsta perainami laikotarpiai. Vienųdzien šalta, insikūtoji, neiškiši nosies be strukės, o kitųdzien norbi maukis trumpas kelnes.
Juokai juokais, alia mūs gaspadorai šitam čėsi irgi vieni kiciem per galvas lipa. Kliokė, tai nieko laukuose nedarė. O dzienos lėkė kap pasiutį. Kap kur raikėj javus atsėc. Nuostolis baisus. Cik atšilo, raikia dzyrbc arimų, kukurūzam žamį paruošč. O šlapia! Skubinasi akėc, drapakuoc, trąšas sėc, ba, sako, kad vėl lietus turi užaic. O ciej kukurūzų sėjikai nespėja su darbais. Mažai kas turi savo mašinas, tai samdo tuos, kas aina an uždarbių. Ne baikos. Ne du, tris ar penkis hektarus užsėc raikia. Tai tep jiej cik lakia ir lakia… Mūs dzieduliai būt pasakį: Raikia papoterauc ar duoc an mišų, tai duos Dzievas gerasnį orų.
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
Kų kito gali pasakyc, taikėsi gyvenc tais čėsais kap visi tokiu šnektu šnekėjo ir aptardzinėjo necik apie kaimyno šunį. Pasimainė viskas, dartės visi kap Jurgita porina cik bėdavoja ir kū nor kalcina o pacys nieko gero nepadaro.