Jurgita Stankauskaitė. Vieni metai gyvenimo pandemijoje

0

Apie 2020 metų kovo 14 dieną rašys istorijos vadovėliuose. Po kelių dienų minėsime lygiai metus po įvestos ekstremalios situacijos šalyje – koronaviruso pandemijos, gresiančios visos žmonijos gyvybei ir sveikatai, pradžios.

Pasikeitusio gyvenimo prisiminimų ištraukos:

…jau gerą penkmetį jaunimas intensyviai klausosi norvego Alano Walkerio muzikos. Kažkodėl jis traukia ne tik savo atliekama muzika, bet ir išvaizda. Iš pradžių nelengva įsidėmėti jo vardą ir pavardę. Grojaraščiuose sukaupta tiek įvairios muzikos, kad dažniausiai vienas arba kitas kūrinys įvardijamas, vartojant tik jaunimui suprantamus simbolius, trumpinius, kūno kalbą ar kūrinio vaizdo klipe naudotus ženklus. Šis atlikėjas atpažįstamas iš išvaizdos – jis visur ir visada dėvi juodą kaukę. Šiandien jis nieko nestebina ir neklausiame savęs, kaip scenoje galima dėvėti kaukę. Taigi tvanku, nėra kuo kvėpuoti… Šiandien patys dėvime kaukes. Visur ir visada. Eiti į viešumą be kaukės – tai lyg nusiplikinti pusę veido odos. Keista, vėsu, nejauku ir nesaugu…

…važiuojam į svečius. Pirmiausiai apgalvojam, ar tikrai mums reikia svečiuotis? Pandemija. Galima užsikrėsti pavojingu virusu. Geriau pasiskambinkim ir sužinokim, ar namuose visi sveiki. Neduokdie, jeigu namiškis turi slogą. Pirma mintis: O gal tai korona? Teks lankymus atidėti savaitei arba dviem…

…koronavirusą ėmėme vadinti korona. Mat dažnai vartojami žodžiai kartais gauna trumpinius. Šiais laikais viską trumpiname. Trumpiau = greičiau.

…pristabdėme gyvenimo tempą. Taip jau buvome įsibėgėję, kad prievartinis žmonijos sulaikymas nuo judėjimo, važiavimo ir ėjimo sukėlė daug psichologinių problemų…

…koncertai, šokiai, muzikos festivaliai, minėjimai – viskas dingo, kol sumanė persikelti į virtualią erdvę. Niekas netikėjom, kaip tai gali atrodyti, bet… įsitikinome. Ko tik žmogus nesugalvoja…

…nuprotėti galima tokioje tyloje, kokioje dabar gyvename. Jaučiamas žmonių bendravimo, ilgų pokalbių, nesuvaržyto ir laisvo pasibuvimo su KITU stygius. O jeigu ir susitinkame su savais viešoje vietoje, tuoj dairomės, ar kas mūsų nemato, ar šalies apsauga neprikibs, ar kas nors neįskųs, kad buriamės…

…tas keistas jaudulys vejasi iš paskos, lyg kas sektų mus iš paskos. Sako, kad niekada nebus taip, kaip buvo prieš metus. Sako, kad neaišku, kada šita visa keistenybė pasibaigs, o gal nepasibaigs niekada ir teks priprasti?..

Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl

Ankstesnis straipsnisIII gavėnios savaitės penktadienis
Kitas straipsnisKovo 11-oji Kampuočiuose

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia