Šią vasarą Anykščiai vėl sukvietė visus – miestelėnus, svečius, šeimas ir draugus – į vieną spalvingiausių metų renginių: „Šventė prie Šventosios“, vykusią liepos 25–27 dienomis. Tris dienas šventinis miestas alsavo kultūra, sportu, kūryba, muzika ir bendrystės dvasia – viskas vyko gražiausiose Anykščių erdvėse prie Šventosios upės.
Nepritrūko ir su Punsku susijusio akcento. A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejaus feisbuko paskyroje rašoma:
„Miesto šventės metu Muziejus netikėtai sulaukė vertingos dovanos iš savo bičiulių – buvusios Seinų vyskupo A. Baranausko vyskupijos lietuvių. Šventėje dalyvavęs Punsko valsčiaus viršaičio pavaduotojas Jonas Vaičiulis atvežė du tomus tęstinio tarpregioninio istorijos paveldo metraščio „Terra Jatwezenorum“ / „Jotvingių kraštas“, kurį redaguoja Sigitas Birgelis, perdavęs šį reikšmingą leidinį Muziejaus fondams.
Šis metraštis pradėtas leisti Punsko „Aušros“ leidyklos rūpesčiu 2009 metais. „Jotvingių krašto“ rengėjai yra sutelkę gražų autorių kolektyvą – kalbininkų, istorikų, kraštotyrininkų, kultūrologų, publicistų iš Lietuvos, Lenkijos ir kitų šalių. Jie metraščio puslapiuose gilinasi į jotvingių paslaptis, rašo apie jotvingių krašto istorijos vingius laiko labirintuose, pateikia lingvistinių įžvalgų.
Muziejų pasiekusioje 2024 m. metraščio antrojoje dalyje publikuojamas Broniaus Makausko straipsnis „Lietuvių kalbos įteisinimo Seinų diecezijoje problemos. Iš istorinės perspektyvos“. Pasak autoriaus, viena iš sudėtingesnių Suvalkų krašto istorijos problemų buvo lietuvių kalbos kaip nacionalinės kalbos, turinčios vienijančią ir kūrybinę galią, būtiną valstybės vystymuisi, nuvertinimas. Seinų vyskupijos katalikai turėjo sunkiai kovoti dėl lietuvių kalbos vietos religinėje praktikoje. Carinės Rusijos rusifikacijos politika ir Lenkijos katalikų hierarchijos požiūris į lietuvių kalbą kėlė daug problemų šiame regione. Straipsnyje ir nagrinėjamos pastangos įveikti šiuos iššūkius, daug dėmesio skiriant dviem iškiliems asmenims – Seinų vyskupijos vyskupams Antanui Baranauskui (1835−1902) ir Antanui Karosui (1856−1947), beje, irgi kilusiam iš Anykščių krašto, Vėjeliškių kaimo. Straipsnyje kalbama apie tai, jog Antanas Baranauskas, į Seinus paskirtas 1897 m., „pralaužė lenkų kalbos monopolį Seinų katedroje. Jis stiprino lietuviškumą sumaniai plėsdamas kalbos teises religiniame lietuvių pasauliečių ir dvasiškių gyvenime, ugdė principingumą naudodamas katekizacijos ir švietimo elementus. Vyskupui lingvistui lietuvių kalbos padėtis, jos norminimas buvo viena iš svarbiausių užduočių ir pastoracijos procese. Jis ruošė ir platino kunigams lietuviškus pamokslus, vertė ir kūrė giesmes, vertė Šventąjį Raštą.“
1910 m. Seinų vyskupu buvo paskirtas Antanas Karosas, 1919 m. Seinuose įsteigęs Lietuvių kunigų seminariją. Netrukus Pilsudskio įsakymu lenkams užpuolus Seinus, vyskupas Karosas buvo deportuotas už demarkacinės linijos kaip lietuvybės puoselėtojas. Jis buvo apibūdinamas kaip ramus, protingas ir teisingas vyskupas. Popiežius Pijus XI aukštai įvertino šio vyskupo gebėjimus bei nuopelnus ir pavadino jį „sapiens senex“ – išminčiumi.
Muziejus Seinų krašto bičiuliams dėkoja už dovaną, skaitytojams priminsiančią ir mūsų krašto žmonių biografijos faktus.
punskas.pl
