Ketvirtoji Įgūdžių akademija, vykusi 2025 m. liepos 11–13 dienomis Marcinkonyse, tapo prasminga visų keturių akademijų ciklo pabaiga. Joje susijungė tai, ką kartu kūrėme ištisus mėnesius – naujos draugystės, noras mokytis naujų dalykų, pažinti senuosius amatus, dalintis ir svarbiausia – stiprinti bendrystę abipus Lietuvos ir Lenkijos sienos.
Per šias dienas susitiko jau pažįstami ir nauji dalyviai iš Seinų ir iš įvairių Marcinkonių seniūnijos kaimų.
Ketvirtoji akademija ne tik papildė iki tol sukauptas patirtis, bet ir sustiprino bendruomeniškumo jausmą – tai buvo laikas, kai visi sukomės savo per keturias akademijas sukurtame „rate“, kur vertinamas kiekvieno indėlis, žinios ir buvimas kartu.
Akademijos programa buvo intensyvi ir kupina užsiėmimų. Akademija prasidėjo nuo savanorystės mokymų, kurie šioje akademijoje įgavo labai praktišką formą. Per dirbtuves kartu aiškinomės, kokio savanorio mums iš tiesų reikia, kokias jo savybes, įgūdžius ir vertybes vertiname, kur galime tokį žmogų rasti, kaip jį paskatinti prisijungti, kaip motyvuoti ir ką mes patys galime jam pasiūlyti. Buvo daug atvirų, nuoširdžių diskusijų, pasidalijimų ir kūrybinių sprendimų paieškų. Ši veikla padėjo pažvelgti į savanorystę ne kaip į abstraktų geros valios gestą, o kaip į tvarų, atsakingą santykį tarp žmogaus ir bendruomenės. Kartu kūrėme lankstinuko turinį – tai tapo ir simboliniu veiklos rezultatu, ir konkrečiu žingsniu į priekį. Daugeliui tai buvo proga pirmą kartą aiškiai įvardyti, kad jie jau yra savanoriai – savo laiku, darbu ir rūpesčiu prisidedantys prie bendro gėrio kūrimo. Tokios dirbtuvės įkvėpė ir suteikė aiškumo, kad kiekvienas gali būti pokyčio dalimi.
Išskirtinį dėmesį skyrėme kulinarinio paveldo pažinimui – mokėmės gaminti tradicinius Dzūkijos patiekalus: grikių blynus su grybų padažu, grybų sriubą, bandą, buzelę, spurgas, žagarėlius ir net grikinę babką. Kartu su dalyviais aptarėme šių valgių istoriją ir reikšmę mūsų kultūroje. Gamindami senovinius patiekalus, tarsi nusikėlėme į praeitį. Tai tapo ne kasdienišku maisto ruošimu, bet bendruomeniniu ritualu, sujungusiu mus ir istoriją prie vieno bendro stalo.
Didelio dėmesio sulaukė ir praktiniai amatai: juostų audimas, tradicinių žvakių liejimas, medžio dekoracijų gamyba staklėmis bei modernioji kūryba – spausdinimas 3D molio spausdintuvu. Ypač simboline prasme svarbi buvo „bendro tako audimo“ veikla – tai ne tik meninis procesas, bet ir metafora mūsų bendram keliui, kurį kuriame kartu.
Vakarinės akimirkos šioje akademijoje paliko ypatingą pėdsaką – jos stiprino ne tik ryšius tarp dalyvių, bet ir jautrų santykį su vieta, jos dvasia ir žmonėmis. Penktadienį leidomės į kelionę po Merkinę – senąją Dzūkijos širdį, kur upių santaka kalba be žodžių. Sustojome prie Merkinės piramidės.
Šeštadienį keliavome į Musteiką – jaukų, tarp čia ir ten, anksčiau ir dabar alsuojantį kaimą pačiame Dzūkijos glūdumy. Kaimo patirčių takais mus vedė Inga Krasuckienė – jos balsas lydėjo mus ne tik per gamtos kampelius, bet ir per gyvąsias kaimo atminties gijas. Jos pasakojimai buvo kaip nuogos širdys – kartais šviesūs ir juokingi, kartais – kupini netekčių, skausmo ir tylos, bet visada – gyvi ir tikri. Kaimo gyvenimas tarsi atgijo prieš akis: močiučių delnuose auginti gyvenimai, pokario šnabždesiai ir niekuomet nepaliekančios viltys. Ingos žodžiai tapo tiltu tarp kartų – tarp to, kas buvo, ir to, ką dar galime kurti kartu.
Ši akademija dar kartą parodė, kaip svarbu kurti saugias, kūrybingas ir prasmingas erdves susitikimams, mokymuisi ir dalijimuisi. Džiugina, kad vis daugiau žmonių iš Seinų ir skirtingų Marcinkonių seniūnijos kaimų įsitraukia į projektą – tai ženklas, kad einame teisingu keliu. Draugystė tarp dalyvių vis tvirtėja, o patirtys, kurias kartu kaupiame, kuria tvarius pagrindus ateičiai.
Keliaujame toliau – širdimi ir prasmingomis veiklomis.
Šaltinis: Lietuvių namai Seinuose
