Gediminas Martišius, www.alkas.lt
Justinas Marcinkevičius | Prienų Justino Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos rinkinio nuotr.
Tėvyne dainų ir artojų,
Už ką tu mus šitaip baudi?
Į kokį džiaugsmingą rytojų
Per skausmą ir kraują vedi?
Just. Marcinkevičius. Tėvyne dainų ir artojų
Kartais prarandama laiko nuovoka. Tada atrodo, kad visada gyveni vienodomis sąlygomis, kai viskas iš anksto aišku, jokie netikėtumai niekada neužgrius, viskas prognozuojama kaip nuolatiniai futbolininkų pralaimėjimai.
Bet štai vieną dieną iš kažkur siūbteli vėjo šuoras, atsiranda keistų naujienų, futbolininkai išplėšia netikėtą pergalę.
Panašiai į mūsų gyvenimą atėjo Sąjūdis. Teisybė, jis neatsirado tuščioje vietoje – jis buvo pokario laisvės kovotojų, disidentų, kalėjusių ir žuvusių, kultūros rezistentų darbų ir minčių tęsinys.
Turėjo atsirasti tik tinkamos sąlygos, ir laisvės vėjo šuorai nuvilnijo Lietuvos laukais ir miškais, nušvito kaip Biliūno laimės žiburio šviesa žmonių svajonėse.
Žmonės atgavo laiko nuovoką, ėmė domėtis savo šalies istorija, tremtinių prisiminimai ir liudijimai tapo skaitomiausia literatūra, pokario kovos už laisvę įgavo naują dimensiją, imti kurti dokumentiniai ir meniniai filmai apie tą didvyrišką mažos tautos pasipriešinimą didžiajam kaimynui – gretimų teritorijų grobikui.
Ir nors į Baltijos šalių kovą už nepriklausomybę svarbiausios Vakarų šalys žvelgė su nerimu, trys laisvės siekiančios sesės ją susigrąžino. Tada atėjo laikmetis įgyvendinti siekį integruotis į Vakarų demokratinį pasaulį, kuris vienas gali suteikti prielaidas būsimam laisvos ir laimingos visuomenės kūrimui.
Kai tai tapo realybe, iškilo siekiamybė reflektuoti savo istoriją ir vienaip ar kitaip įamžinti visai tautai reikšmingus įvykius ir asmenybes. Suprantama, visuomenė nėra vienalytė, todėl surasti visiems priimtinas formas, įprasminant tai, kas svarbu ar netgi šventa, nėra paprasta.
Štai ir šiomis dienomis tiesiog užvirė polemika dėl paminklo vienam iš didžiausių Lietuvos poetų Justinui Marcinkevičiui. Išryškėjo dvi stovyklos: vienoje tie, kurie pirmiausia, mano galva, ieško poetą kompromituojančių faktų, užmiršdami, ką jis yra sukūręs geriausio, kitoje – intelektualai, kuriems svarbiausia kūrybos pasiekimai, dažnai nulėmę net istorinius įvykius.
Kad ir kaip galvotum, nepaneigsi fakto, kad joks medis niekada nebus aukštesnis už kalną, greta kurio jis auga. Kita vertus, gerai, jog yra nuomonių ir įsitikinimų įvairovė. Vienos pasaulėžiūros laikais mes jau gyvenome, žinome, prie ko tai priveda.
Pasaulėžiūra formuoja pasaulėjautą, nuo jų priklauso žmogaus mintys ir veiksmai, keliai, kuriais jis keliauja.
Tiktai tas, kurs rinko
ašaras ir kraują,
į Kalėdų žvaigždę
ir dabar keliauja.
Just. Marcinkevičius. Trys karaliai
Šitas posmelis, man regis, itin taikliai apibūdina daugelio kūrėjų laikyseną ideologinės prievartos atveju, kai prasmingiau išlaukti atplauksiančio laisvės vėjo, negu stoti į atvirą kovą su galinga prievartos mašina.
Buvo ir tokių, kurie vis dėlto tam ryžosi, bet tokių buvo mažai, jie sumokėjo didelę kainą, kartais net pačią didžiausią. Svarbu nepamesti tikėjimo, kad tas laisvės vėjas vistiek atplauks.
„Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome” (Hebrajams 11,1) [1].
Iš tikrųjų, didžiajai daliai žmonių laisvė buvo tarsi tikrovė, kurios nematome ir nematysime, bent jau mes. Ačiū Dievui, kad visais laikais būna, daugelio nuomone, fanatikų, tikinčių, regis, neįmanomais dalykais. Kaip Dovydas, nugalėjęs Galijotą.
Iš rašytojų turime tik keletą, išdrįsusių mesti pirštinę sistemai. K. Boruta, K. Jakubėnas, V. Laucė, M. Tomonis. O dauguma „rinko ašaras ir kraują“ ir sulaukė laikų, kai, rašytojo Romualdo Granausko žodžiais, virš mūsų galvų pražydo tamsiai mėlyni išdidumo žiedai.
Todėl mes, sulaukę tų žiedų, turėtume deramai pagerbti tuos, kurie ženkliai prisidėjo prie vilties jų sulaukti.
Būti rašytoju sovietmečiu reiškė ne tik atsakomybę, dažnai tai būdavo garbėtroškos ir tuštybės apraiška. Taikliai tai apibūdino Paulius Subačius straipsnyje „Koks poetas, toks ir paminklas“, paskelbtame „Naujajame Židyje-Aiduose“:(…) visai natūralu, kad menininkai nori žinomumo, natūralu, kad menininkai susireikšmina, – tai neturi nieko bendro nei su sovietmečiu, nei su totalitarizmu. Taip yra visame pasaulyje: menininkų organizacijos bando parodyti, kokios jos svarbios. Kas posovietiniame kontekste vis dar lieka kitaip, tai kad LRS savo mentalitetu (kaip visuma, ne paskiri žmonės ar vadovai) labai sunkiai praktiškai atsikrato to specialaus turėtojo ypatingo Rašytojo statuso.
Ar tik ne šitas specialusis statusas neretai neleidžia tūlam rašytojui būti objektyviam kitų kolegų atžvilgiu? Kai kurie gal ir atsikrato šio balasto, ką gali žinot?
Manau, ypač jautrus paminklo statymo klausimas dažnam sukelia ne patį geriausią – pavydo – jausmą.
Net Sigitas Geda sunkiai tvardėsi, kai prisimindavo nuoskaudas, išgyventas dar būdamas jaunas, kai vienu metu buvo ignoruojama jo kūryba. Bet ignoruojamas buvo ne tik jis, netrumpam laikui tylėjimui buvo pasmerktas Jonas Juškaitis, Vytautas Bložė, nekalbant apie Vytautą Laucę.
O Just. Marcinkevičius tokio spaudimo nepajuto, po „Trilogijos“ buvo ypač gerbiamas, jo pjeses statė dauguma teatrų.
Jeigu eilėraštį „Laisvė“ būtų parašęs kas kitas, nežinia, kuo viskas būtų pasibaigę.
O nesibaigianti kelionė į tave,
Jau kaip akmuo šalikelėj sukniubęs
Aš pilku vakaru lyg samanom dengiuos,
O tu sakai: „Eik taip kaip eina laisvė ”.
O tu sakai: „Eik taip kaip eina laisvė ”.
Galima būtų suprasti polemiką dėl paminklo poetui, jeigu būtų svarstomi meniniai vieno ar kito konkurse dalyvavusio(sių) autoriaus(ių) projekto pliusai ir minusai. Bet kai diskusijose imami gvildenti poeto biografijos faktai ir jam lipdoma mažiausiai pristaikėlio etiketė, kažkaip pakvimpa, švelniai tariant, sąskaitų suvedinėjimu.
Tada norisi paklausti kaltintojų: o jūs tada gulaguose sėdėjot? Ką jie atsakytų? Regis, vienintelis šios sąjungos narys, gerbiamas kunigas Julius Sasnauskas į šį klausimą atsakytų teigiamai.
O ar tie biografijos „tyrinėtojai“ žino, kad toje klasėje, kurioje mokėsi poetas, vyrukai rimtai svarstė, gal reikia eiti į mišką? Na, nenuėjo, bet ryžosi dirbti kultūrinės rezistencijos darbą.
Mano tėvas dirbo „Vagos“ leidykloje, nemažai metų jai vadovavo šviesios atminties Jonas Čekys. Nepaisant budrios kontrolės, leidykla išleido nemažai nacionalinei kultūrai svarbių autorių raštų.
Pavyzdžiui, 1976 metais buvo išleisti S. Daukanto Raštai, tiesa, jau po Čekio atleidimo dėl ideologinių priežasčių, bet, manau, būtent jis parengė dirvą, į kurią krito mintys tų, kuriems rūpėjo kultūrinis palikimas.
Ta frazė, kad ir tada dirbome Lietuvai, labiau tinka būtent tokiems vadovams, kaip buvęs „Vagos“ leidyklos direktorius J. Čekys, negu SSRS komunistų partijos Lietuvos TSR filialo darbuotojams.
Įsisiūbavus polemikai dėl paminklo Just. Marcinkevičiui, ėmė rastis naujų „literatūrologų“ ir „menotyrininkų“. Kurių „įžvalgos“ stebina net daug ką ištveriančius skaitytojus.
Štai Rimvydas Valatka, šiaip jau žinomas kaip politologas, pareiškė straipsnyje „Paminklai pavergtam protui“ (DELFI.LT, 2023.07.30): „…(poetą stojo ginti visi be išimties politikos pašlemėkai ir klounai, kas poetui tikrai nebūtų patikę)”.
Tūlas skaitytojas, kuris gina poetą nuo literatūrologinių šakalų, straipsnio autorių galėtų paduoti į teismą už tokį apibūdinimą.
Bet ką gali žinot – gal autorius yra baigęs neakivaizdinius mokslus kokiame Jeilio universitete, ir dar klausęsis Tomo Venclovos paskaitų? Tiek to, teismai ir taip turi daug darbo.
Apibendrinat norėtųsi pasakyti, kad, ko gero, reikėtų pasitikėti komisijos sprendimu, nors, mano nuomone, skubėti su tais paminklais gal nereikėtų.
O šiaip norėtųsi visiems palinkėti daugiau geranoriškumo, nes „nepamirškite svetingumo, nes per jį kai kurie, patys to nežinodami, buvo priėmę viešnagėn angelus“ (Hebrajams 13,2).
Nuorodos:
- Bob and Debby Gass. The word for you today, vertė R. Rušinskienė, © CELEBRATION ENTERPRISES)
