Žalgirio mūšio lauke

Iš ciklo: Kelionės po Lenkiją (2/4)

I dalis čia

Autorius: Sigitas Birgelis

Paliekame „Vilko irštvą“. Vis dar jaučiame sunkų istorijos alsavimą. Vingiuoti Rytprūsių keliai veda tolyn pro mažus kaimelius, pro laukus ir ežerus. Saulė lenkiasi vakarop. Po dviejų valandų kelionės prieš mus atsiveria lygumos, kur prieš daugiau nei šešis šimtus metų aidėjo kardų žvangesys ir kovos šūksniai.

Dabar čia – tyla. Stovėjimo aikštelė tuščia, muziejaus durys uždarytos – vėloka, lankytojų nebėra. Rekonstrukcijas, specialius maketus, vaizduojančius, kaip pulkai judėjo lemiamą 1410 metų vasaros dieną, gal teks pamatyti kitą kartą.

Tylos ir tuštumos įspūdis netgi sustiprina šios vietos rimtį: atrodo, kad pati istorija čia sustojo.

Užlipame ant pakylos. Prieš akis atsiveria Žalgirio mūšio laukas. 1410 metų liepos 15-oji – data, įrašyta ne tik į Lietuvos ir Lenkijos istoriją, bet ir į mūsų širdis. Tą dieną jungtinė Jogailos ir Vytauto vadovaujama kariuomenė, kurioje šalia lenkų kovėsi lietuviai, totoriai ir čekai, sutriuškino galingąjį Kryžiuočių ordiną. Pergalė nebuvo lengva.

Leiskime vaizduotei laisvai skleistis…

1410 m. liepos 15-osios tvankus rytas. Virš laukų tvyro rūkas. Kryžiuočių ordino kariauna stovi įsitvirtinusi ant nedidelių kalvų. Prieš juos – jungtinė Jogailos ir Vytauto kariuomenė: lenkų, lietuvių, žemaičių, totorių ir čekų pulkai, suvienyti bendro tikslo.

Kryžiuočių didysis magistras Ulrichas von Jungingenas laukia, kol Jogaila duos ženklą pradėti mūšį. Tačiau Lenkijos ir Lietuvos karalius neskuba. Jis meldžiasi. Į lauką išeina lietuvių pulkai ir šaudydami strėlėmis provokuoja priešą.

Pagaliau smogia Vytauto Didžiojo vadovaujami lietuvių pulkai. Jie puola su nepaprastu įniršiu, bet po kurio laiko pasitraukia iš kovos lauko. Taip Vytautas bando išvilioti vokiečius iš sustiprintų pozicijų.

Lenkų pulkai smogia ataką. Užverda žiaurus ir ilgas mūšis. Vidudienį saulė degina šalmus ir šarvus. Teka kraujo upeliai.

Ateina lemiamas momentas, lietuviai, atsigręžę iš „pabėgimo“, puola iš naujo ir smogia kryžiuočiams iš šono. Kryžiuočių rikiuotė ima byrėti. Žūva Ulrichas von Jungingenas, o su juo daug ordino vadų.

Saulei leidžiantis mūšio laukas yra kryžiuočių pralaimėjimo liudytojas. Šimtai vėliavų, šimtai riterių guli ant žemės.

Kryžiuočių ordinas, kadaise buvęs grėsmingiausia jėga šiame regione, po Žalgirio mūšio niekada neatsigavo. Ši pergalė pakeitė ne tik Lenkijos ir Lietuvos, bet ir visos Vidurio Europos istoriją. Ordinas neteko galybės, o Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Lenkija tapo dominuojančia jėga regione dar daugeliui dešimtmečių.

Šiandien mūšio lauke, be anksčiau iškilusių monumentų, stovi ir iš Lietuvos atgabentas lietuviškas akmuo, tylus, bet iškalbingas paminklas mūsų tautos kariams. Prie jo sustojame ir mes – susimąstydami apie tuos, kurie čia kovojo ir žuvo.

Horizontą nuskaidrina besileidžiančios saulės nutvieksti paminklai: monumentalūs stulpai primena, kad ši vieta svarbi ne tik Lietuvai ir Lenkijai, bet ir visai Europos istorijai.

Ši vieta gyva ne tik istorijos knygose – kasmet čia vyksta Žalgirio mūšio inscenizacija, pritraukianti tūkstančius žiūrovų ir šimtus dalyvių iš viso pasaulio. Viduramžių šarvais vilkintys riteriai, lankininkai, pėstininkai atkuria visą mūšio eigą – nuo pirmojo šūksnio iki paskutinės kovos.

Prieš kelerius metus ši inscenizacija įgavo dar vieną lietuvišką atspalvį, kai Vytauto Didžiojo vaidmenį čia atliko ne kas kitas, o Donatas Mazurkevičius – karininkas iš Lietuvos. Ant žirgo, apsisiautęs didžiojo kunigaikščio apsiaustu, jis vadovavo lietuvių pulkams, o žiūrovai, tarp jų ir iš Lietuvos atvykę svečiai, džiaugėsi matydami savo tautos herojų, atgijusį šioje istorinėje scenoje.

Žalgirio mūšio inscenizacija šiandien yra ne tik kultūrinė tradicija, bet ir gyvas būdas perduoti istoriją jaunajai kartai, parodyti, kad ši kova tebėra mūsų atminties dalis.

Vakarėjant stovime vidury lauko, kur kadaise rikiavosi pulkai, ir mintyse matome Vytautą, jojantį palei savo kariuomenę, girdime žemaitukų žvengimą, jaučiame lemiamo mūšio įtampą. Vakare šis laukas priklauso tik tau ir istorijai…

Tačiau netrukus paaiškėja, kad nesame vieniši mūšio lauke. Prie mūsų prisijungia turistų pora iš Lietuvos. Ta pati, kurią sutikome „Vilko irštvoje“. Pasikalbame akimirką. Pasirodo, mūsų maršrutas vėl sutampa – ir jie, ir mes toliau trauksime į Gdanską. Ar ir vėl susitiksime?

Grįždami link automobilio, dar kartą pažvelgiame į lietuvišką akmenį. Jis liudija mūsų tautos indėlį į pergalę, kuri pakeitė Viduramžių Europą. Nuo „Vilko irštvos“ bunkerių, kuriuose vyko Antrojo pasaulinio karo dramos, iki šio lauko, kur XIII–XV amžiaus kryžiuočių galybė buvo sutriuškinta, ši kelionė tampa gyva istorijos pamoka. Ir nors muziejus šiandien tylėjo, pati žemė čia kalba už jį.

Po mūšio jungtinė kariuomenė patraukė prie Marienburgo (Malborko) pilies, galingos kryžiuočių tvirtovės. Ji tikėjosi paimti pilį šturmu, bet tvirtovė atlaikė dviejų mėnesių apsiaustį. Ji stovėjo neįveikta – ir mes, kaip ir anuomet kariai, savo kelionę tęsime link šios legendinės pilies, kuri ir šiandien kelia pagarbą bei nuostabą.

(Bus daugiau)

Sigitas Birgelis, punskas.pl