Viktorija Kružikaitė: „Tą dieną pasirinkau savo gyvenimo kelią“

Viktorija Kružikaitė – klarneto virtuozė, kilusi iš Punsko. Viktorija jau beveik dešimt metų gyvena Varšuvoje, čia ji dirba Varšuvos simfoniniame orkestre bei yra Frederiko Šopeno muzikos universiteto magistrantė. Ją kalbino Rimantė Pauliukaitytė.

Viktorijos muzikinis kelias, kaip sako ji pati, prasidėjo visiškai netyčia – pagrindinėje mokykloje kasmet vykdavo koncertas, kurio metu vaikai buvo supažindinami su muzika ir skatinami ateiti į muzikos mokyklos stojamuosius egzaminus. „Net nežinau, kas buvo atlikėjas, bet grojo fortepijonu kažkokią gražią melodiją. Nežinau, kokią, gal tai net nebuvo labai žinomo kompozitoriaus kūrinys, bet mane labai sužavėjo,“ – koncertą prisimena pašnekovė. „Tiems, kas norėjo stoti į muzikos mokyklą, sekretorė išdalijo dokumentus, kuriuos užpildžius, kartu su tėvais reikėjo atvykti į muzikos mokyklą. Ir atsimenu, kad man – vienintelei iš visų norinčių – to blanko pritrūko. Būdama tuomet aštuonerių aš viena nuėjau į muzikos mokyklą ir paprašiau jo, nes irgi norėjau laikyti stojamuosius egzaminus.“ Viktorija prisimena, kad mama šiam jos norui neprieštaravo, dokumentą užpildė ir pasirašė, tačiau priėmimo dieną dirbo ir palydėti dukros į muzikos mokyklą negalėjo. Į egzaminą ji nukeliavo pati. Paklausta, ar namuose bus vietos tokiam dideliam instrumentui kaip fortepijonas, ar tėvai galės jį nupirkti, Viktorija, nieko nesuprasdama, drąsiai atsakė – žinoma, jokių problemų. Vis dėlto pagal amžių ir fiziologines savybes mokytojai nutarė, kad mergaitei geriausiai tiktų kitas instrumentas. „Pasiūlė pamėginti groti klarnetu, o aš atsakiau, jog nelabai žinau, kas tai yra. Visiškai neįsivaizdavau, kas tai.“ Prasidėjus mokslo metams ponia Kordovska (Kordowska), pirmoji Viktorijos muzikos mokytoja, parodė jai klarnetą. „Žiūriu į tas penkias dalis juodoj dėžėj ir visiškai nesuprantu, ką matau. Bet, sakau, gerai, grosiu! – apie savo pirmąją pažintį su klarnetu atvirai pasakoja muzikė ir priduria: – Taip netikėtai išėjo, kad tą dieną pasirinkau savo gyvenimo kelią. Visas mano gyvenimas susijęs su instrumentu, kurio net pavadinimo pradžioje įsiminti negalėjau.“

Žymioji muzikė su meile ir dėkingumu prisimena pamokas mokykloje: „Niekada nepamiršiu savo pirmosios mokytojos, – sako Viktorija. – Viskas, ko ji mane išmokė, iki šių dienų su tuo gyvenu. Jos patarimai, būdas, kaip aš žiūriu į muziką, į instrumentą, kaip dirbu su žmonėmis – visa tai sužinojau, išmokau iš jos“. Viktorija džiaugiasi, kad pradžioje, kai buvo dar vaikas, jai didžiausius pagrindus suteikė pirmoji klarneto mokytoja, tuometinė muzikos mokyklos direktorė Veronika Kordovska. Ji savo mokinei parodė, kaip atrodo muziko gyvenimas, koks yra platus ir įdomus pasaulis, kai esi menininkas – įvairūs koncertai, tarptautiniai konkursai, prestižiniai apdovanojimai. Punsko muzikos mokykloje praleisti šešeri metai, po jų Viktorija įstojo į antro laipsnio muzikos mokyklą Suvalkuose. Ten mokėsi trejus metus ir masterclass pamokų metu tobulino savo grojimo įgūdžius konsultuojama žymių profesorių, atvykdavusių į Suvalkus. Paskui, pasitarusi su tėvais, nusprendė, kad laikas kraustytis į Varšuvą, kur tęsė antro laipsnio muzikos mokslus. Po jų sekė bakalauro studijos Frederiko Šopeno muzikos universitete, čia dabar baigia magistro studijas.

„Studijos neeilinės, labai individualios. Viskas yra pasirenkama – gauname lapą, kuriame parašyta, ką per tuos penkerius bakalauro ir magistro studijų metus turime padaryti. O kada ir su kokiu profesoriumi dirbti – renkamės patys. Neturime iš anksto sudaryto plano, esame savo laiko šeimininkai. Tie penkeri metai labai greitai prabėga, ir privalai savo laiką išnaudoti tinkamai. Susidėlioti planą reikia nuo pradžių, jį keisti, kai gyvenimas keičiasi, suprasti ir atrasti, kas įdomu,” – pasakoja Viktorija, aiškindama, kuo muzikos studijos skiriasi nuo įprastų. Magistrantė pabrėžia, jog intuicija jai pašnibždėjusi, kad laiko nereikia švaistyti ir būtina viską gerai susidėlioti. Profesorių labai daug – labiau ir mažiau žinomų. Visada ji stengėsi rinktis tokius dėstytojus, kurie bus reikalingi tais metais pagal jos grojimo lygį. Apžvelgusi jau prabėgusius ketverius studijų metus, pasidžiaugė, jog jai pavyko dirbti su visais profesoriais, su kuriais norėjo, visi jie buvo dideli autoritetai, padėjo pažinti tas sritis, kuriose ji norėjo tobulėti.“

Dėl tokio individualaus studijavimo būdo magistrantūros studijų programoje vietų yra labai mažai. Viktorijos kurse klarnetu groja tik dar vienas žmogus. Studijų metais muzikams pristatomos įvairios kryptys – solinis, ansamblinis, orkestrinis grojimas. Tiesa, daug priklauso ir nuo profesoriaus, juk jis visą laiką veda ir globoja savo studentus, jo pareiga atrasti ir parodyti, kuriuo keliu geriausia eiti. „Galbūt kas nors yra apsigimęs solistas, o groja orkestre. Profesoriaus pareiga mus pakreipti atitinkama linkme, jų žodžiai mums tarsi šventi,“– patirtimi dalijasi paskutinio kurso studentė. Ji save išbandė visose srityse, bet šiuo metu pasirinko grojimą orkestre. Viktorija teigia, jog tai yra artimiausia jos širdžiai, ir ateityje ji taip pat norėtų groti simfoniniame orkestre.

„Pradėję studijuoti kiekvienas pamąstom, kaip čia ta karjera klostysis. Ir būna įvairiai – kartais jauniems žmonėms pasitaiko blogesnis laikotarpis, nes baigus studijas orkestruose laisvų vietų nėra. Galima būti solistu, bet jų skaičius, poreikis taip pat ribotas,“ – tęsia pasakojimą Viktorija. Anot jos, darbas simfoniniame orkestre labai atsakingas, yra daug taisyklių, kurių reikia laikytis, jos niekur nėra užrašytos, bet kiekvienas jas privalo žinoti. Reikia būti visada pasiruošusiam. Čia jau nebe taip, kaip muzikos mokykloje, kai grojama tiek kartų, kol kūrinys išmokstamas. Atėjęs į orkestro repeticiją, kiekvienas muzikantas savo partiją turi būti paruošęs iš anksto. Klaidoms čia nėra daug vietos. Pasiruošti gerai atlikti kūrinį Viktorijai padeda ir pasidomėjimas kompozitoriaus biografija, jo kūryba, mąstymas apie tai, kas ir dėl ko skamba. Kartais net ir kokia skaityta istorija padeda geriau perprasti gaidas, įtaigiai sugroti. „Neužtenka tiktai natas paskaityti. Muzikoje yra taip, kad groti, repetuoti reikia visą gyvenimą. Mes, kaip ir sportininkai, turime labai stengtis išlaikyti aukštą profesinį lygį“, – sako muzikė ir aiškina kitus artistų gyvenimo niuansus. Ji teigia, jog kasdieniame gyvenime vadovaujasi vieno profesoriaus pasakytais žodžiais: „Kai aš negroju, kažkas kitas jau groja. Turiu atidžiai, nors ir mažais žingsniais, bet reguliariai žengti pirmyn.“

Kaip ir kiekviename darbe, taip ir grojant orkestre susiduriama su įvairiais išbandymais, sunkumais. „Visai neseniai Lenkijos šiaurėje, Nacionalinėje Pomeranijos filharmonijoje, vyko konkursas, skirtas kompozitoriui Antonui Rubinšteinui atminti. Per keturias dienas su orkestru turėjome paruošti vienuolika koncertų su fortepijonu, kurių kiekvienas truko apie keturiasdešimt minučių – tiek jų būna ir per visus koncertinius metus. Tik finalo išvakarėse sužinojome, kurie konkurso dalyviai gros fortepijonu finale ir kuriuos iš tų vienuolikos koncertų grosime su jais mes. Apie tai mums buvo pranešta vienuoliktą valandą vakaro, o kitos dienos ryte, devintą valandą, jau prasidėjo repeticijos. „Tokios užduotys yra ypatingai sunkios ir reikalaujančios daug atsakomybės,“ – darbo ypatumais dalijasi Viktorija. – Visada gyvenime vadovaujuosi tokiu principu, jog niekada nežinai, kas tavęs klauso. Tai man gyvenime jau pasitvirtino keletą kartų – vadovaudamasi šia taisykle gerai pasirodžiau, pasistengiau net nežinodama, kas sėdėjo salėje ir manęs klausėsi. Negali žinoti, kur nueis tas atsiliepimas ir kokius žmones pasieks.“

Paklausta, kaip suderina du gana sunkius dalykus – darbą simfoniniame orkestre ir magistro studijas, muzikė atsako, kad tai tikrai nelengva. „Mano profesorius teigia, kad kartais poilsis svarbiau nei repeticijos. Kuo esu vyresnė, tuo labiau suprantu, kad šios taisyklės laikytis svarbu. Groju šešias dienas per savaitę, o vieną ilsiuosi. Būna, kad tenka groti ir dvi savaites be jokios pertraukos, labai sunku tokį tempą išlaikyti, smegenys dar dirba, bet kūnas jau nebetveria tokio krūvio, o kūno kontrolė grojant turi būti maksimali.“ Viktorija pasakoja, jog kartais būna akimirkų, kai grodama jaučia skausmą, didelį skausmą, o ne kasdienį darbą. Tai sunkiausias grojimo etapas. Pašnekovė atskleidžia, jog visada stengiasi nepamiršti, kad muzikos atlikimas ir pačiam artistui turi teikti malonumą: „Koncertas, tas matomas rezultatas, jau yra malonumas, nors taip pat ne visą laiką. Būna, kad labai sunku, esi labai susikaupęs, kad net nespėji to malonumo pajusti, bet, kai po koncerto pasako, kad viskas buvo gerai, tai jau džiugu.“ Deja, kaip pastebi Viktorija, gyvenime būna ir taip, kad daugelį metų grojantys muzikai dažnai apie tai pamiršta, o grojimas jiems tampa įprastu darbu, amatu, duodančiu pinigų. „Labai lengva tą kūrybos, sielos džiaugsmo kibirkštėlę pamesti, todėl nuolat stengiuosi ieškoti įkvėpimo gyvenime. Bet kuris žmogus, su meile ir džiaugsmu atliekantis savo darbą, mane džiugina, net paprasta kaimo močiutė, kepanti duoną. Žinoma, daugiau stebiu kitų sričių artistus ir menininkus profesionalus: mėgstu skaityti, žiūrėti gerus filmus, nueiti į teatrą, o kartais – pabūti tyloje. Būna ir tokių valandų gyvenime, kai visiškai nesiklausau muzikos, kad apraminčiau mintis, objektyviau pažvelgčiau į muziką.“

Viktorijos gyvenimo tempas dabar iš tiesų labai intensyvus. Per metus ji atostogauja apie dvi savaites, tada šiek tiek gali pamiršti esanti muzikė. Baigiantis atostogoms, ji sako, kad jau būna pasiilgusi klarneto, pasiilgusi muzikos ir daug ramesnė, pailsėjusi grįžta į darbus, repeticijas, koncertus. Kūnas turi pailsėti nuo to, ką daro visus metus. Šiuo metu Viktorija ruošiasi magistro baigiamiesiems egzaminams, ruošia naują programą ir šiam pokalbiui laiko rado per pertraukas tarp darbų, tačiau bendravo maloniai, neskubėdama, nepamiršdama tų, kas ją atvedė į muzikės kelią.

Rimantė Pauliukaitytė, punskas.pl