Visus mus sukaustė pandemija. Sakoma, pasaulis sustojo. Šis karantino laikotarpis – iššūkis visiems, tačiau jį reikia priimti kaip galimybę. Kyla klausimas, kokias naujas galimybes mato studentai, karantino metu besimokantys nuotoliniu būdu. Ar nenukenčia mokslo kokybė? Kokius pliusus ir/ar minusus tokio mokymosi pastebi studentai? Kaip atrodys jų atsiskaitymai? Ir apskritai, kaip jiems sekasi mokytis, ar netrūksta motyvacijos? Į visus šiuos klausimus atsako mūsų krašto studentai, mielai sutikę pasidalyti savo mintimis.
Nepaisant sunkumų, surinkau visus kreditus
Raimundas Makauskas, Vilniaus universiteto psichologijos IV kurso studentas:

„Tokios situacijos, kaip karantinas dėl viruso sukeltos pandemijos, mūsų karta dar tikrai nepatyrė, tad ir universiteto darbas šiuo laikotarpiu atrodo visiškai kitaip ir kelia daug klausimų. Ką galiu papasakoti apie universiteto baigimo procedūras ir izoliacijos sukeltus sunkumus? Eidamas 8 semestrą, didžiąją laiko dalį atlikau praktiką ir rašiau bakalauro darbą. Mūsų fakultete turime galimybę išbandyti 3 skirtingas vietas ir kiekvienoje jų praktikuotis po 3 savaites. Kadangi karantinas prasidėjo paskutinio srauto metu, dalį praktikos turėjau atlikti nuotoliniu būdu. Tokios laimės neturėjo kursiokai, pasirinkę praktikuotis ligoninėje ar mokymo įstaigoje, nes šios institucijos buvo gan greit uždarytos, o nuotolinis darbas buvo neįmanomas. Nepaisant sunkumų, man pavyko surinkti visus kreditus ir sėkmingai pabaigti praktikas.
Kitas etapas – bakalauro darbo rašymas, bet prieš tai laukė duomenų rinkimas. Kadangi ketinau tai daryti tiesiogiai susitikdamas su tyrimo dalyviais, karantinas stipriai pakoregavo šiuos planus. Laimei, pavyko tyrimą perkelti į virtualią erdvę labai nepaveikiant jo patikimumo. Kursiokai, kurie nerado būdo išspręsti šios problemos, buvo priversti, likus 2 mėnesiams iki darbo pateikimo, keisti temą ir pradėti viską iš naujo. Surinkus duomenis ir parašius darbą, ateina laikas gynimui. Šiemet jis taip pat vyks nuotoliniu būdu. Nuomonės dėl tokio sprendimo patogumo yra įvairios. Mano manymu, atsiranda papildomas techninių nesklandumų faktorius ir jis kelia stresą, nes visko numatyti negalima. Dabar mes gauname pakankamai informacijos ir patarimų, kaip tokių nesklandumų išvengti, todėl ir dėl darbo gynimo esu nusiteikęs optimistiškai. Galiausiai laukia diplomų įteikimo ceremonija, kurią svarstoma organizuoti tradiciniu būdu, padalinant studentus mažesnėmis grupėmis. Tikimės, nors su kaukėmis ir pirštinėmis, diplomą atsiimti tiesiai iš rektoriaus rankų.“
Namuose motyvacijos mokytis labai trūksta
Daiva Grigutytė, Vilniaus universiteto kriminologijos II kurso studentė:

„Kaip ir daugeliui, taip ir mums, studentams, karantinas sumaišė planus. Nors man mintis mokytis namuose pasirodė labai pozityvi, tačiau laikui bėgant, viskas pasisuko kita linkme. Visų pirma namie labai trūksta motyvacijos. Manyčiau, tai patvirtintų daugelis. Nors man visada patiko mokytis namuose, bet dabar, sesijos metu, dar sunkiau yra kibti į darbą. Universitete, kai žinai, kad turi seminarą, paskaitą ryte, atsikeli ir keliauji, o namuose niekas tavęs juk netikrina… Sunku išlipti iš lovos ir klausytis paskaitų. O jei jau atsikeli, tai beklausydamas paskaitos atlieki dar daug kitokių darbų, o tada daugelis dėstytojo minčių išskrieja į orą.
Geroji nuotolinio mokymosi pusė yra ta, jog kiekvienas iš mūsų tobulinasi technologijų srityje. Išmoksta vis naujų dalykų, bendrauti nuotoliniu būdu. Tai yra tikrai įmanoma ir labai naudinga. Galima išgirsti be galo daug kalbų, kad „dabar tai visi viską nusirašys ir kas iš tokio mokymosi“. Sakyčiau, kad čia yra daug tiesos, bet nebūtinai. Visų pirma ne viską galima nusirašyti, nes dėstytojai taip formuluoja klausimus ir rengia užduotis, kad arba nėra tam laiko, nes yra nustatomi laiko limitai, arba tiesiog neįmanoma nusirašyti, nes reikalaujama tavo minčių, žinių ir logikos. Ne viskas taip paprasta, kaip daugeliui atrodo, tačiau, žinoma, įmanoma nusirašyti ir „palengvinti“ sau sesiją bei gauti geresnius rezultatus. Manyčiau, kad nesvarbu – nuotoliniu būdu ar auditorijoje, jei kas labai nori – tam viskas pavyksta.
Man patinka mokytis nuotoliniu būdu. Mėgstu dirbti pati. Taip lengviau viską suprantu ir įsigilinu į temą. Be skirtumo, ar nueisiu į auditoriją, ar įsijungsiu kompiuterį namuose ir išklausysiu paskaitos. Mokslo kokybė, mano manymu, nenukenčia. Gal yra šiek tiek sunkiau, bet viskas įmanoma ir tereikia noro. Viską juk galima pasiekti. Mano, kriminologijos kurse, kažkokių nesusipratimų nepastebėjau. Kai reikėjo atlikti grupinius darbus, be problemų visi susijungėme kameras ir be jokių kliūčių viską atlikome. Reikėjo nuspręsti egzaminų datas – nusprendėme.
Egzaminų ir kolokviumų užduotys yra talpinamos virtualioje mokymosi aplinkoje (VMA). Ten yra nustatomas laikas, per kurį turi atlikti ir pateikti užduotis dėstytojams. Manau, kad ši situacija labiau apsunkina ne studentų, o būtent dėstytojų darbą, nes jiems teko koreguoti kurso planus, keisti užduotis taip, kad kuo mažiau studentai galėtų nusirašinėti. Pavyzdžiui, anksčiau rašydami kolokviumą turėdavome 1,5 valandos, o dabar turėjome tik 30 min ir atsakius į klausimą jis iškart buvo blokuojamas. Auditorijoje galėjome atsakymus taisyti kiek panorėję kartų, o dabar iš kai kurių paskaitų to padaryti negalime.
Manau, kad mokymasis nuotoliniu būdu ir pats karantinas daug išmokys ir leis suprasti tokius dalykus, į kuriuos anksčiau nekreipėme dėmesio. Žinoma, trūksta universiteto, draugų, kursiokų, bet galima rasti ir pliusų. Kitais mokslo metais sugrįšime su dviguba jėga! Sėkmės visiems!“
(Bus daugiau)
Monika Valinčiūtė, punskas.pl
