Paprasčiausias atsakymas į šį klausimą – šiukšles. Tačiau šį kartą apie kitokias šiukšles. Prieš aštuonerius metus Kora Tea Kowalska sulaukė skambučio iš vieno savo studento, kuris pasakė, jog viename Gdansko miesto konteineryje yra išmesti daiktai, kurie gali būti įdomūs. Jai ten nuvažiavus paaiškėjo, kad kažkas išmetė visą vieno žmogaus gyvenimą. Visi daiktai buvo tvarkingi, sudėti maišuose, gerai išsilaikę. Tai buvo moters daiktai. Kaip pasakoja K. T. Kowalska, susidarė įspūdis, kad ta moteris nieko neišmesdavo.
Tad apie ką visa ši istorija ir kas yra Kora Tea Kowalska? Tai kūrėja, archeologė, kultūrologė, dėstytoja, rašytoja ir išmestų daiktų kolekcininkė. Gdansko universitete ir Lenkijos-Japonijos informacinių technologijų akademijoje ji veda neįprastus užsiėmimus apie kolekcionavimą, šiukšlių teoriją ir meną muziejuose. O šiuo metu Vilniuje eksponuojama jos paroda „Tai ne mano daiktai“ (Užupio meno inkubatoriaus galerija). Ši paroda yra vienas iš dabar Vilniuje vykstančių kultūros mainų festivalio „Gdanskas Vilnius 2025“ renginių.
Parodoje kūrėja prikelia išmestus daiktus naujam gyvenimui. Ji tyrinėja rastus daiktus, analizuoja, dėlioja, tačiau jai kyla daug įvairių klausimų. Ji lyg žiūrovo, lyg savęs klausia, kam priklauso išmesti daiktai – tai moteriai, jai, t. y. kūrėjai, ar niekam. K. T. Kowalska svarsto apie daiktų perteklių, ką mes darome su daiktais, ką ir kodėl išsaugome, ką išmetame. Kodėl vienus daiktus išmetame, kitus pasiliekame. Parodos autorė kvestionuoja nuosavybės, paveldėjimo temas. Ji siūlo žiūrovui pagalvoti apie jo santykį su daiktais, jų pasakojamas istorijas. Apie tai, kad mes galbūt esame paskutiniai tų daiktų saugotojai. Kadangi kūrėja yra ir rašytoja, parodoje pateikiami jos tekstai apie daiktus, apie pačią kūrėją, jos patirtis. Apie tai, ką ji patiria tuos išmestus daiktus rasdama, apie keistą jausmą, kuris apėmė svarstant, ar ji turi teisę tuos daiktus liesti, ar ne. Ji pasakoja, kad dėl kilusių jausmų ilgai tų daiktų nelietė, neišpakavo. Parodoje ji „klausia“ lankytojų, ką jie daro su savo praeitimi. Ir atsakymui antrojoje galerijos salėje palieka tuščią vitriną, kad kiekvienas pats nuspręstų, ką ten dėti.
Visi šie Gdansko šiukšlių konteineryje rasti daiktai, juos kruopščiai išnagrinėjus ir sudėliojus, Korai Tea Kowalski nupiešė tos moters paveikslą ir atskleidė dalį jos gyvenimo istorijos. Pasirodo, ta moteris buvo vilnietė, greičiausiai pokariu persikėlusi gyventi į Gdanską. Iš moters užrašų, laiškų ir dienoraščių buvo aišku, kad pereinamasis laikotarpis, atsikėlus gyventi į Gdanską, buvęs labai sunkus. Ji rašė, kad šis miestas nėra jos gimtasis, ir kad jis jai svetimas. Tarp išmestų daiktų buvo knygos ir daiktai iš studijų laikų, iš kurių susidaro vaizdas, kad po karo, Gdanske, ji studijavo mediciną. Vienoje rankinėje buvo vyro ir moters nuotraukos dar iš Vilniaus, greičiausiai tėvų ir jau Gdanske sutikto jos vyro. Tarp daiktų buvo suknelės, įvairūs papuošalai, karoliai. 7–8 dešimtmečių įdomūs medžiagų raštai, nebaigta siūti juoda suknelė, kuriai trūko rankovių ir lagamine išsaugotos audinių atraižos. Parodos autorė pažymi, kad šie išmesti daiktai ir tų daiktų savininkė jai tapo artima. Dėl kilmės, nes ir kūrėjos šaknys yra iš Vilniaus, ir dėl ypatingo tos motes skonio aprangai, papuošalams, kuris patinka ir pačiai autorei. Nepaisant šių sąsajų, parodą ji vis dėlto pavadino „Tai ne mano daiktai“.
Agnė Karčiauskaitė-Jankauskienė, punskas.pl
