Rugsėjis ir spalis – tai bulviakasio laikas. Atrodo, nieko naujo nepasakysi apie šitą, pavadinkim, rudens šventę. Taip, kai kas ją laiko tikra švente, nes, viena, rinkti bulves malonu, o antra, bulviniai patiekalai užtikrina sotumo jausmą. Ieškant bulviakasio skirtumų šiandien ir prieš du dešimtmečius, reikia pripažinti, jog kontrastas labai ryškus. Pastebėkite, kad nereikia jo ieškoti tolimoje praeityje. Užteks mums naujo tūkstantmečio pradžios.
Prisipažinsiu, net nepagalvojau, kad imsiuosi rašyti šia tema, nes visai pamiršau apie bulviakasį. Priežastis labai paprasta – dabar tai labai kukli, vos įžiūrima šventė. Skuosdamas mašina per kaimus nepamatysi bulvių vagomis išraižytų žemės plotų, todėl normalu, jog neteks taip pat pamatyti, kaip susirietusios kelios šeimos kartos renka bulves. Prieš dvidešimt metų įprasta buvo šeimomis ir giminėmis eiti į bulvių plotus. Dirbti eidavo ne tik artimieji. Pasitaikydavo, kad ir kaimynas pusiaukelėje prisijungdavo. Nelengvas darbas, bet didelių nusiskundimų nesigirdėjo, nes kalneliai skambėdavo nuo žmonių pasakojimų ir juoko. Bulves reikėdavo visą dieną rinkti, o kai kam ir dvi dienas tekdavo paskirti. Suaugusieji balbatuodavo, o vaikai, nuovargį pajutę, greitai pokštauti pradėdavo ar kokį žaidimą susigalvodavo. Pati atsimenu, kaip lenktyniaudavome, kuris iš toliau bulvę į pintinę ar priekabą įmes arba kuris greičiau pintinę bulvių pririnks. O žinote, koks smagumas būdavo, kai iš kokios nuverstos žebenkšties olos mažas gyvūnėlis išbėgdavo? Laimingas tas, kuris sugaudavo ir paglostydavo gyvūnėlį neįkąstas. Būdavo, kad žiurkė po kojomis praslysdavo, bet dėl to irgi nebuvo jokios tragedijos. Nei kas rėkė, nei kailin davė. Pasijuokdavome, radę naują pokalbių temą ir užsikūrę naują klausimyną suaugusiems.
Dabar bulviakasis beveik nematomas. Jeigu kažkas sodina bulvių, tai, kaip sakoma, tik dėl savęs, o kiti visai jomis neužsiima, teigdami, kad neapsimoka. Mat jų kaina parduotuvėse nėra didelė, o žmonės pakankamai užsidirba, kad leistų sau vieną kitą kilogramą įsigyti. Beje, jų nepalyginamai mažiau suvalgome nei kadaise. Bulviniai patiekalai nemadoj, mat, sveiką ir lengvą maistą propaguojantis pasaulis skanduoja, kad didelis jų kiekis neigiamai veikia organizmą, veda prie nutukimo. Tikriausiai čia tiesos yra, bet mano karta (o ką bekalbėti apie vyresnes kartas!) nemažai jų valgė ir neturėjo tokių problemų. Tiesa yra tokia, kad mažieji perteklines kalorijas lauke iškratydavo, o vyresnieji – darbuose sudegindavo.
Dabar retai kur bepamatysi ant bulvienos sustatytus maišus bulvių. Šis vaizdas mūsų atmintyje išliks, bet kažin, ar tokį dar pamatys mūsų vaikai? Laikas tikrai nesugrįš, todėl įdomu, kaip viskas atrodys dar po kokio dešimtmečio. Gal besikeičiantis klimatas leis valgomuosius batatus auginti? (juokas)
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
