Apie koronavirusą ir studijas Kinijoje pasakoja Punsko licėjaus absolventė Daiva Vaičiulytė, Pekino technikos universitete studijuojanti taikomąją ekonomiką kinų dėstomąja kalba.
Daiva su kinų tradiciniu kostiumu (汉服hanfu). „Studijuodama turėjau šiek tiek laisvo laiko, todėl kartais pažįstamas kinų fotografas suorganizuodavo man mažas fotosesijas su įvairiais kinų rūbais.“
Taip, nuo pat pandemijos pradžios esu Kinijoje, – parašė man punskietė Daiva Vaičiulytė, paklausta, ar vis dar mokosi tolimojoje rytų šalyje. Į jos pasirinkimą būti ten, o ne čia – vis dar reaguoju visais įmanomais jaustukais. Pandemijos laikotarpis visai neseniai man priminė: Ei, juk gyveni natūraliai izoliuotoje teritorijoje, o vienas iš mūsiškių gyvena Kinijoje, nuo kurios viskas ir prasidėjo. Kas geriau papasakos apie karantiną, jeigu ne Daiva, kuri žymiai anksčiau nei mes, matė pandemijos pradžią ir patyrė griežtą atsiribojimo nuo išorinio pasaulio kasdienybę?
Pirma Daivos išvyka į Tiandziną 
Zhangjiajie nacionalinis miškų parkas. Jo kalnus galima pamatyti filme „Avatar“
Aš parašiau Daivai, o ji man atrašė. Mus skyrė geras pusdienis (Punske buvo 14.00 val., o pas Daivą – 20.00 val.). Iš pradžių nesuvokiau didelio laiko skirtumo, kol po kelių susirašymų ryšys su Daiva nutrūko. Pasirodo, Daiva užmigo. Juokiausi pati iš savęs, manydama, kad savo klausimais perlenkiau lazdą. Kitos dienos popietę supratau dar vieną dalyką, kad tai bus išskirtinis pokalbis per socialinį tinklą „Facebook“, kuris truks ne dieną ir ne dvi, o visą savaitę. Kinijoje feisbukas blokuojamas, todėl kai kada man gali užtrukti išsiųsti žinutę, – rašė Daiva. Tiesą pasakius, Daivos žinutės priminė trumpesnius laiškus – turbūt pirmą kartą susidūriau su pašnekovu, kuris taip plačiai atrašo į mano klausimus. Buvau maloniai nustebinta. Nustebkite ir Jūs, skaitytojai.
– Papasakok, kaip Tau pavyko ištverti Kinijoje šiuos visus pandemijos mėnesius, nes neabejoju, kad šeima norėjo Tave „parsitempti“ į Punską.
Koronavirusas Kinijoje pradėjo plisti anksčiau nei Europoje. Pirmą kartą apie jį išgirdau sausio 5 dieną. Tuomet šis virusas dar nebuvo vadinamas „koronavirusu“. Kalbėta apie pneumokokus. Žinojome, kad Uhane užfiksuota įtartinai daug pneumokokų infekcijos atvejų. Tada man atrodė, kad tai ne tokia svarbi informacija. Niekas nepagalvojo, kad vos po kelių savaičių virusas paralyžiuos Kiniją, o po to ir visą pasaulį. Vis dėlto kasdien stebėjau naujo viruso plitimo kelią. Iš pradžių sakyta, kad juo užsikrėsti galima tik suvalgius produktus iš Uhano mėsos turgaus. Žmonės pradėjo panikuoti sausio 20 dieną, kai oficialiai buvo pranešta, kad virusu galima užsikrėsti per kontaktą. Pirmos dienos gyventojams kėlė siaubą. COVID-19 labai greitai išplito po visą Kiniją ir netrukus pasiekė kitas šalis. Tuoj sužinojau, kad nuspręsta atšaukti skrydžius iš Kinijos. Tada ir pradėjau svarstyti apie grįžimą namo, bet galiausiai nusprendžiau likti Šendžene, į kurį atvykau praleisti žiemos atostogų ir netyčia „įstrigau“ ilgesniam laikui. Nenorėjau rizikuoti parvežti viruso į Punską. Juk kiekvienas išėjimas į lauką galėjo būti lemtingas. Žinojau, kad likusi savo bute neužsikrėsiu. Šeima labai norėjo, kad parskrisčiau į saugų mūsų kampelį, tačiau suprato mano sprendimą pasilikti Kinijoje. Kiti mėnesiai nebuvo tokie blogi. Aišku, iki kovo pabaigos į lauką išeidavau tik šiukšlių išmesti.
– Kaip pavyko ištverti bute? Juk jame labai mažai erdvės.
Karantinas man ne bėda. Ir prieš pandemiją retai išeidavau į lauką, todėl nesunkiai pripratau prie „namų arešto“. Pandemija man leido daugiau laiko skirti knygoms. Kasdieniu palydovu tapo Netflixas (filmų ir serialų platforma internete). Be to, aš, kaip ir kinai, sąžiningai laikiausi apribojimų. Kadangi šioje valstybėje esu tik svečias, privalau paisyti jos taisyklių.
Daiva Pekino olimpiniame parke 2018 m. vasarą, kai baigė bakalauro studijas ir laukė magistrantūros studijų pradžios
– Ką pagalvojai, kai pirmą kartą normaliai išėjai į lauką?
Ilgesniam pasivaikščiojimui išėjau kovo 23 dieną. Mano kojos per du mėnesius turbūt labai nuobodžiavo, nes namo grįžau tik sukorusi 10 kilometrų ir dar į kavinę užsukau. Tai buvo nuostabus jausmas, lyg būčiau po labai ilgos ir šaltos žiemos pirmą pavasario dieną išėjusi į lauką. Tą dieną baigiau savo karantiną ir pradėjau reguliariai lankytis viešumoje. Dabar Šendžene jau senokai viskas funkcionuoja normaliai. Apribojimai taikomi tik kelionėms iš miesto į miestą. Na, ir kaukes visi dėvi, nors jos nėra privalomos.
– Kaip tokiu sudėtingu laiku sekėsi studijuoti?
Esu paskutinio magistrantūros kurso studentė, todėl šį birželį manęs laukia darbo gynimas. Iš viso Kinijoje gyvenu trejus metus. Pirmąkart į Pekiną atskridau būdama antro kurso bakalauro studijų studentė ir čia praleidau 2 semestrus. Po to pateikiau paraišką magistrantūrai Pekine. Pavyko gauti Kinijos Liaudies Respublikos vyriausybės stipendiją (CSC scholarship) dviem metams. Ši stipendija užtikrina ir sveikatos draudimą, tačiau, tiesą sakant, universiteto užsienio studentų centras ir nebūtų leidęs man susirgti. Kinijoje studijuojantys užsieniečiai yra ypač stebimi, ar pandemijos metu būna namuose. Kiekvieną dieną privalome pranešti apie savo buvimo vietą ir laiką. Dėstytojai mus mato žemėlapyje. Jame tokie maži taškeliai rodo mūsų buvimo vietą. Blogiau buvo tiems studentams, kurie gyvena bendrabutyje. Jie, naudodamiesi bendru tualetu ir virtuve, turėjo dar ir kaukes dėvėti. Laimei, visi sąžiningai laikėsi taisyklių ir niekas nesusirgo.
Daiva mokosi kinų kovos meno Tai Či Čuan. Pirmus du Pekine praleistus semestrus aktyviai dalyvaudavo universiteto programose, konkursuose ir popietinėje veikloje 
Išvyka į Šendženo įlankos parką (gegužės pradžia). Kitoje įlankos pusėje matyti Hongkongas
– Ar toli nuo Tavo gyvenamosios vietos yra Uhanas?
Pabrėšiu, kad studijuoju Pekine, bet šiuos mėnesius praleidau Kinijos pietuose – minėtame Šendžene. Nuo Šendženo iki Pekino reikia važiuoti apie 2000 km, o Uhanas yra maždaug šio maršruto pusiaukelėje. Jis nuo mano miesto nutolęs apie 900 km. Tai maždaug tiek, kiek iš Punsko iki Berlyno.
– Iš Tavo pasakojimų ir žinių, kurios mus pasiekdavo, suprantu, kad karantino taisyklės buvo itin griežtos. Kokia dabar padėtis Kinijoje?
Iš pradžių karantinas buvo geranoriškas. Vyriausybė nedraudė eiti į lauką, tačiau žmonių solidarumas prikaustė visus prie namų. Kaukių dėvėjimas viešoje erdvėje buvo privalomas. Tas, kuris jos neturėjo, galėjo būti areštuotas. Visur žmonių temperatūrą tikrino termometrais, o norint užeiti į kokią uždarą erdvę, reikėjo parodyti savo asmeninį QR kodą. Griežtai visko laikytasi, tačiau tai padėjo greičiau sugrįžti į normalų gyvenimą. Gegužės 21 dieną iš ligoninės buvo išleistas paskutinis pasveikęs Šendženo gyventojas. Oficiali statistika rodo, kad 13 milijonų mieste nėra nė vieno užsikrėtusio COVID-19. Dabar gyvenimas grįžo į senas vėžes. Veikia restoranai, kavinės, parkai, prekybos centrai, jėgainės, fabrikai. Uždarytos tik kai kurios provincijos mokyklos ir universitetai. Jeigu nežinočiau, kas vyksta pasaulyje, manyčiau, kad COVID-19 pandemija liko praeityje. Daug įvykių ir įvairių minčių atnešė ši gyvenimo patirtis.
Prie Pekino technikos universiteto
– Tikriausiai būtų galima knygą parašyti!
Knygos gal ir ne, bet bus ko vaikams pasakoti.
Dviračiai – pirmoji pandemijos auka. „Kinijoje pandemijos metu niekas viešaisiais dviračiais nenorėjo naudotis, todėl visur galima aptikti tokius nereikalingų dviračių „sąvartynus“ 
Išvyka į restoraną „Haidilao Hot Pot“ pandemijos metu. „Klientų čia visada būna daug, todėl tenka palaukti eilėje prie restorano durų“
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
