Tęsiame kelionę po apžvalgos bokštus. Šį kartą vykstame į šiaurės Lietuvą, į karstinių reiškinių ir smegduobių kraštą. Kas tie karstiniai reiškiniai? – paklausite. Turbūt esate girdėję pasakymą „prasmegti skradžiai žemę“. Jeigu kalboje jį vartojame dažniausiai perkeltine prasme, tai kalbant apie karstinius reiškinius tai tampa tikrove. Žemės plutoje esama uolienų, kurios palyginti lengvai tirpsta. Tai klintys, dolomitai, gipsas. Lietaus ir gruntiniai vandenys besisunkdami pro šias uolienas jas ilgainiui ištirpdo. Atsiranda kiaurymės, kurios įgriūva, o žemės paviršiuje atsiveria smegduobės. Tose vietose, kur išlieka olos į gilesnius požeminius urvus, įgriuvos būna sausos (lietaus vanduo subėga į urvus), o ten, kur tuos urvus užpildo byrančios uolienos, smegduobės virsta nedideliais vandens telkiniais (ežerėliais). Lietuvoje karstinių reiškinių esama tik Biržų ir Pasvalio apylinkėse. Čia priskaičiuota apie 9000 smegduobių. Daugiausia viename kvadratiniame kilometre – apie 200 – jų aptikta Karajimiškio kaime. Štai tokių smegduobių-ežerėlių pamatyti ir kopsime į Kirkilų apžvalgos bokštą.
Kirkilų apžvalgos bokštas
Kirkilų bokštas traukia ne tiek dėl didingos konstrukcijos ar milžiniško aukščio, kiek dėl neįprastos formos. Turistams labai patinka pasvirusi, grimztanti (kai kas sako skęstanti) valtis arba kanoja. Išvaizda išties neįprasta, bet prasminga, nes juk esame smegduobių krašte.
Kirkilų bokštas pastatytas 2015 m. Biržų regioniniame parke (Kirkilų kaime, maždaug 6 km nuo Biržų) ir tesiekia ne visai 32 metrus. Konstrukcija atlikta iš medžio, metalo ir betono. Apžvalgos aikštelė įrengta 30 metrų aukštyje, o iš jos kaip ant delno matyti tridešimt ar daugiau karstinių ežerėlių. Žemiau įrengtas nedidelis amfiteatras. Čia žmonės gali burtis nedideliems renginiams ar šiaip pailsėti. Objektas lankytojams prieinamas bet kuriuo metų ir paros laiku. Jis niekuomet nerakinamas.
Bokštas kainavęs apie pusę milijono eurų. Tai kur kas daugiau negu kiti panašaus dydžio statiniai, nes šiuo atveju reikėjo patikrinti, ar statybai pasirinkta vieta stabili, ar neatsivers joje smegduobė.
Vaizdas iš apžvalgos aikštelės negali nežavėti. Nors mūsų akis mato tarsi vieną neįprastų formų vandens telkinį, iš tikrųjų tai yra daugiau nei 30 atskirų smegduobių, kurios prisipildžiusios vandens. Smegduobės apie 35 m skersmens ir 5 m gylio. Kadangi šiuose ežerėliuose daug žaliųjų bei purpurinių sieros bakterijų, vasarą, esant tam tikrai temperatūrai, jų vanduo nusidažo neįprastomis spalvomis.
Nusileidus iš bokšto prie ežerėlių galima prieiti arčiau. Prie jų veda įrengtas saugus takas.
Čia pat yra daugiau sausų smegduobių. Pati didžiausia iš jų – Karvės ola, esanti Karajimiškio kaime (3 km nuo Biržų). Jos skersmuo 10–12 metrų, gylis apie 12,6 m. Šiai įgriuvai, kaip teigia speleologai, 200 metų. Ji yra piltuvo formos (į apačią siaurėja). Į dugną galima nusileisti mediniais laipteliais. Apačioje smegduobėje yra atvirų kiaurymių – Šlapioji ola, Siauroji landa, Šikšnosparnių landa, Rupūžės ola bei negilus (1,5 m) požeminis ežeriukas.
Norint geriau įsivaizduoti šio krašto karstinį reljefą, galima dar pasivaikščioti netoliese esančiu „Barsuko olos geologiniu taku“. Tako ilgis vos 700 metrų, tačiau jame smegduobių kaip muziejuje eksponatų – daug ir pačių įvairiausių ir pagal dydį, ir pagal šlaitų formą.
Apžiūrėjus smegduobes, patartina pasivaikščioti ilgiausiu Lietuvoje (525 m) Širvėnos ežero pėsčiųjų tiltu (šiemet jis naujai suremontuotas), jungiančiu Biržus ir Astravą. Jis nutiestas tarpukariu, kai Astravo dvaro pastatuose atidarytas linų audinių fabrikas. Verta pasigrožėti ir Tiškevičiams priklausiusiu dvaro pastatu, ir seniausiu Lietuvoje dirbtiniu Širvėnos ežeru, kuris susidarė XVI a., rengiant statyti Biržų tvirtovę. Ją pastatė Kristupas Radvila Perkūnas, LDK etmonas.
Biržai iš tikrųjų buvo šiaurinis LDK gynybos bastionas, ypač karų su Švedija ir Rusija metais. Radvilos pilį labai puoselėjo ir plėtė. Pabūklų skaičiumi ir modernumu arsenalas prilygo Europos šalių valdovų arsenalams. O ir rūmai puošnumu nenusileido karališkoms menėms. Beje, čia yra lankęsi trys valdovai – Lietuvos ir Lenkijos karalius Augustas II bei Rusijos carai Petras I ir Aleksandras I. Neužmirškime taip pat, kad Mikalojus Radvila Rudasis turėjęs kunigaikščio titulą, o patys Biržai buvę 1547–1811 m. gyvavusios Biržų kunigaikštystės centru.
Pilis buvo ne kartą priešų niokojama, tačiau kaskart Radvilų atstatoma. Galop XVIII a. pradžioje ją susprogdino traukdamasi iš Lietuvos švedų kariuomenė. Bet ir vėl ji atstatyta – reprezentaciniai rūmai 1988 m., o arsenalas – 2013 m. Dabar čia veikia „Sėlos“ muziejus, į kurį būtina užsukti, norint plačiau pažinti Biržų krašto istoriją.
Biržai – taip pat aludarių ir puikaus alaus kraštas, todėl, be kitų edukacinių programų, dabar muziejus siūlo suaugusiems „aplunkyt įdomių ekspozicijų „Senoj aludaryste“ bei linksmė pasibūt programoj del suaugusių „A biržiečė vaišin dainuodamūs“.
nb, punskas.pl
R. Birgelytės nuotr.
