Mūsų kraštietį, gyvenantį ir dirbantį Varšuvoje, Povilą Galinską kalbina Monika Valinčiūtė.
Dalyvavai Vėlinių koncerte „Leliumoj“ ir festivalyje „Stage off“ 2017 Punske. Būtent šiuose pasirodymuose galėjome išvysti dar nematytus kapueiros judesius. Papasakok plačiau, kas yra kapueira ir koks tai menas? Tai labiau kovos menas ar šokis?
Atsakymas į šį klausimą nėra lengvas. Kiekvienas žmogus interpretuoja kapueirą (portug. capoeira), kuri gimė Brazilijoje, savaip. Aš apie ją pasakoju taip: kapueira – tai menas, jungiantis šokio, muzikos, kovos, dainavimo, teatro, kūno ekspresijos elementus (iš teorinės pusės). Iš filosofinės pusės, kapueira – tai kalba, kurios žodyne yra apie 20 formų atakų ir jų vengimo būdų. Atakos judesys yra klausimas, o atsakymu tampa gebėjimas tos atakos išvengti. Kapueira – tai ir žaidimas, kuris džiugina bei moko. Jis padeda tikrinti kito sugebėjimus, moko kaip elgtis sudėtingose situacijose, reflektuoti savo klaidas. Pagal tai nustatai, kiek kitas išmano ir supranta kapueirą. Visa tai galima perkelti į kasdienį gyvenimą, tad gal ir ne veltui kapueiros meistrai „mažajį kapueiros ratą“ sieja su „didžiuoju gyvenimo ratu“. Kapueiros ratas – roda (skaityk: hoda) tai ritualas, kurio metu visi sėdi ratu, groja aštuoniais instrumentais (tai: 3 berimbau, 2 pandeiro, būgnas atabaque, agogo ir reco-reco) ir visi dainuoja. Šiame žaidime nėra laimėjusių ar pralaimėjusių. Yra noras sukurti kažką gražaus – tiesiog per kūrybą einama meno link. Svarbu ne konkuruoti, o apmąstyti, kas nutiko ir ką galima patobulinti.

Labai svarbi, jei ne pati svarbiausia, yra socialinė kapueiros pusė – tai susikūrusi grupė, maža bendruomenė, gyvenanti tarsi genties-šeimos principu. Rašydamas magistro darbą nagrinėjau kapueiros svarbą ir reikšmę ugdymo procesuose. Tuo pat metu pasitvirtino ir bendruomeniškumo svarba žmogaus edukacijoje. Gera, saugi, atvira ir palaikanti aplinka palengvina mokymosi procesus.
Mano kapueiros grupė – Grupo de Capoeira Angola Zimba Warszawa – turi savo būstinę. Tai miesto valdžios nuomojamos patalpos, vadinamos akademija, arba „antraisiais namais“. Tai vieta, kur žmonės gali tikėtis pagalbos ne tik plėtojant patį kapueiros meną, bet ir sulaukti emocinės paramos. Grupė suteikia „namų šilumą“, o žmonės ten jaučiasi saugūs ir ramūs, todėl gali laisvai išreikšti savo emocijas ir savo nuomonę. Labai svarbūs yra santykiai, pagrįsti pagarba ir atvirumu.

Kalbant apie tai, kas yra kapueira, negalima nepaminėti jos istorijos, kuri stipriai susijusi su vergais, atvežtais iš Afrikos į Amerikos kontinentus (į Braziliją, JAV, Karaibų salas ir kt.). Europiečiai tyčia neveždavo vienos genties afrikiečių į tą pačią plantaciją, o juos išmaišydavo, kad negalėtų susišnekėti. Tačiau vergai rado kitą bendrą kalbą – muziką ir šokį. Šokiai ir žaidimai buvo ypač svarbūs tapatybei palaikyti. Tai stiprybės ir vilties šaltinis. Kapueira tapo ritualu. Afrikietiškų genčių šokio-judesio-muzikos mozaika su indėniškos ir europietiškos kultūros priemaiša. Tai tik viena iš visų teorijų, nes, aišku, vergai neturėjo raštininkų, kurie surašytų jų istoriją, o jei tokių dokumentų ir būta, jie sunaikinti. Į kapueiros meną stipriai įsirašo kova su priespauda, kuri nesibaigė vergijos panaikinimo aktu 1888 metais (Brazilija pasirašė tokį aktą kaip paskutinė šalis pasaulyje).

Kada pradėjai lankyti kapueirą ir kas patraukė išbandyti šį meną?
Kapueirą pradėjau lankyti 2011 metais, kovo mėnesį. Tai buvo gana spontaniškas sprendimas. Žmogus, kurį mačiau antrą kartą gyvenime, po sąjungos susitikimo pasakė: „Važiuoju į kapueiros treniruotę. Gal nori prisijungti?“ Sutikau. Nors į treniruotę gan stipriai vėlavom, kapueirą pamatyti dar spėjau. Visų pirma sužavėjo mane judesys. Intrigavo tos vietos energija ir malonūs, susidomėję manimi žmonės, kurie kitam savaitgaliui pakvietė į treniruotes su kapueiros mokytoju iš Torunės. Pajutau ten šeimynišką atmosferą, tai, ko man tuomet reikėjo.
(Bus daugiau)
Monika Valinčiūtė, punskas.pl
