Būna, kad žmonės, palikę gimtąsias vietas, išvyksta svetur. Vieni ieško darbo, kiti kremta mokslus, dar kiti keliauja ir lanko. Būna, kad svečiose šalyse pasilieka visam laikui. Daug kas kalba apie gimtųjų namų ir artimųjų ilgesį. Tai natūralu ir suprantama. O mes pasiilgstame išvykusiųjų. Norisi bent šį tą sužinoti apie juos: ar surado savo laimę, kaip jiems sekasi, kuo gyvena dabar.
Prieš daugelį metų (1985) į užsienį išvyko Birutė Staskevičiūtė-Barakauskas. Dabar ji su šeima gyvena Naujojoje Zelandijoje, kurią vietinė maorių tauta vadina „debesų žeme“. Naująją Zelandiją sudaro dvi didžiosios salos ir labai daug mažų salelių. Mūsų pašnekovė gyvena Pietų saloje, Kraistčerče. Sakoma, kad tai pats gražiausias iš senųjų Naujosios Zelandijos miestų.
– Iš feisbuko paskyroje publikuojamų įrašų ir nuotraukų galima susidaryti nuomonę, kad vienas iš tavo pomėgių yra virtuvė. Kodėl?
Virtuvė visada buvo ir yra mano atsipalaidavimo vieta, nuo jaunų dienų mane domino nauji prieskoniai ir nauji patiekalai. Man labai malonu matyti, kai šeima, draugai skaniai valgo mano paruoštą maistą. Gyvendama Kanadoje susipažinau su man svetima kulinarija, pradėjau mėginti receptus iš visų šalių. Labai patiko, bet pasitaikydavo kartais, kad patiekalas buvo ne mano skonio. Cepelinai, bulviniai blynai, burokėlių sriuba ir kiti lietuviški valgiai labai dažni ant mūsų stalo, vaišiname ir vietinius naujazelandiečius – niekas neatsisako, jiems patinka.
– Nuotraukose puikuojasi įvairūs kepiniai – daugiausia tortai, neįprasti, kokius matome kasdien kavinių ar parduotuvių vitrinose, bet labai išpuoselėti, proginiai… Papasakok apie juos.
Tortus ir saldumynus man patinka valgyti, o dar labiau kepti. Ypatingai mėgstu daryti iš cukraus valgomas gėles, gyvūnus ir papuošalus. Labai daug laiko užtrunka suformuoti kiekvieną gėlės lapelį, vėliau visus sudėti, kad atrodytų kaip tikra gėlė. Čia mano pats didžiausias hobis, dirbdama aš tiesiog atsipalaiduoju. Dauguma žmonių negali patikėti, kad papuošalai atlikti iš cukraus.
Kepu įvairius pyragus, populiariausi turbūt yra morkų ir vaisių pyragai. Dauguma mano kremų yra vaisių skonio ir su vaisiais. Pastebėjau, kad žiemos metu žmonės daugiau pageidauja šokoladinių pyragų, karamelinių ir su sūriu.
– Tavo tortai proginiai. Kokioms progoms žmonės juos užsisako? Kaip gimsta dekoracijos? Iš kur tokie motyvai (žvėrys ir kt.)?
Taip, kepu tortus ypatingoms progoms: vestuvėms, krikštynoms, gimtadieniams ir kitoms šventėms. Dekoracijas darau pagal žmonių pageidavimus ir progas. Pavyzdžiui, vaikams dažnai tortai būna jų mėgstamiausių pasakų tema, vestuviniai – su gėlėmis (nors kartą jaunieji pageidavo torto su dviem katinais).
Visos mano dekoracijos yra valgomos, aš niekada nenaudoju dirbtinių papuošalų maistui. Cukrines dekoracijas galima ne tik valgyti, bet laikyti ilgus metus, dažnai jaunieji vestuvinio pyrago papuošalus išsaugo iki vestuvių jubiliejų.
– Kas užsisako tortus? Ir kiek laiko reikia tokiam tortui paruošti?
Aš niekur nereklamuoju savo pyragų, kepu tik artimiesiems ir pažįstamiems, bet užsakymų turiu labai daug. Populiariausi kremai yra aviečių, braškių, pasifloros vaisiaus ir šokolado skonio. Kartais užsakovai pageidauja net kelis skonius suderinti viename torte. Būna ir išskirtinių pageidavimų, kad viduje tortai būtų: vaivorykštės spalvų, languoti su širdučių raštais…
Labai sunku pasakyti tiksliai, kiek laiko užtrunka iškepti ir papuošti pyragą – žiūrint, kokie papuošalai, koks dydis pyrago. Jei sudėtingas, pats pyragas su kremu užtruks pusantros dienos, net iki dviejų. O kalbant apie cukrinius papuošimus, tikrai užtrunka labai daug laiko. Kartais reikia daryti palaipsniui, pvz., rožės žiedas su keliais lapeliais – apie pusantros valandos. Dirbti reikia labai atsargiai, nes visi elementai yra nepaprastai trapūs…
– Raguoliai Naujojoje Zelandijoje turbūt retenybė… Ar dar kas nors, be tavęs, juos kepa? Ar jie patinka ir nelietuviams?
Raguolius pradėjau kepti būdama labai jauna. Iš pradžių kepdavau malkomis kūrenamoje krosnyje (turėjo būti lapuočių, geriausios malkos buvo beržo), vėliau įsigyjau elektrinio šildymo – buvo daug patogiau dirbti. Tačiau man skanesni tie, kai dar būdavo malkomis kūrenama. Raguolis kepimo metu gauna dūmų ir pakeičia skonį.
Aš nesu girdėjusi, kad Naujojoje Zelandijoje dar kas nors keptų šakočius. Taip, tai yra retenybė: dauguma labai domisi, ragauja, sako, kad patinka ir stebisi, kiek laiko užtrunka iškepti. Žinoma, daug kas užsisako. Taip pat labai daug dėmesio susilaukia grybukai ir skruzdėlynas, o ypač paruoštas su vietiniu manuka medumi.
– O kokiais patiekalais gali pasigirti Naujoji Zelandija? Koks maistas čia populiarus, kokie mėgstamiausi vietinių kepiniai?
Naujosios Zelandijos pyragas yra Pavlova su kiviais ir pasifloros padažu. Vietiniai žmonės kepdavo hangi. Tai tradicinis maistas, tik su vietiniais prieskoniais, įvyniotas į lapus ir keptas (troškintas) po žeme. Žemėje yra įrengta didelė skylė. Ji išklota vulkano akmenimis, kad ilgiau išlaikytų šilumą. Ugnis kūrenama, kol įkaista akmenys, paskui dedamas maistas ir apklojama žeme. Tose vietose, kur yra natūralūs karšti šaltiniai (mineraliniai), akmenys kaitinami garais (išvengiant ugnies). Dabar hangi ruošiamas tik ypatingoms šventėms.
Reikia pasakyti, kad vietiniai žemės ūkio produktai yra labai geri, ekologiški. Puiki aviena ir jautiena (gyvuliai maitinami tik žole, be jokių priedų), geros kokybės pieniški produktai. Čia taip pat didelis jūros gėrybių pasirinkimas.
– Gyvenai įvairiuose pasaulio kraštuose. Dabar yra Kraistčerčas (angl. Christchurch) Naujojoje Zelandijoje. Kuo ši vieta įdomi ir kuo skiriasi nuo ankstesnių? Ar čia gamtinės sąlygos palankios gyventi?
Naujoji Zelandija yra turbūt viena iš gražiausių šalių pasauly. Klimatas yra labai palankus: žiemos metu pas mus daugiausia yra buvę -5 °C šalčio ir vasarą oras labai puikus. Smagu turėti už lango citrinos medį ir naudotis jo vaisiais ištisus metus. Christchurch yra maždaug pietinės salos viduryje, todėl iš čia labai patogus susisiekimas su visa sala – ryte galima nuvažiuoti slidinėti, o po pietų būti jau pajūry.
Yra ir negatyvų. Vienas iš tokių – žemės drebėjimai. Turėjome kelis stiprius žemės drebėjimus, daug žalos buvo padaryta ir žmonių nemažai žuvo. Prie mažų drebėjimų pripratome, ir net dėmesio nekreipiame ar visiškai jų nejaučiame.
Kitas nepatogumas – švenčių metu. Net ir po daugelio metų, praleistų Naujojoje Zelandijoje, labai sunku priprasti, kad Kalėdos yra be sniego, laiką leidžiame pliaže prie jūros, o Velykos – be vieversėlio ir pempės balselių.
– Ačiū už pokalbį.
Nijolė Birgelienė, punskas.pl
Nuotraukos iš Birutės Staskevičiūtės-Barakauskas albumo
