Šilainėje, verslininko Petro Lukoševičiaus pastangomis, 1999 metais (kai kur rašoma, kad nuo 2001 m.) įrengta Jotvingių ir prūsų gyvenvietė, yra vienas didžiausių pagal savo plotą lankomų objektų Punsko krašte. P. Lukoševičiaus bei jo šeimos jėgomis įkurta gyvenvietė kasmet pasipildo naujais statiniais bei kitais objektais. Dabar čia galima pamatyti įspūdingus vartus ties įvažiavimu, priešpilį, sargybinę ir medinę pilis, pakeliamą tiltą, garbės alėją, prūsų kuorą, vandens šventyklą – žinyčią, gyvenamuosius namus – prūsų gyvenvietę, lauksą, vandens daubą – velnio pėdą, žemės šventyklą – prūsų alką, gamtos stebėjimo bokštą, senųjų religinių apeigų šventoves, akmenimis klotą vandens tvenkinį ir kt. Taip pat objektus, tokius kaip aukurą, pagoniškus kryžius, akmenį-paminklą Durbės mūšiui atminti. Šioje gyvenvietėje yra įkurta ir Lietuvos partizanų slėptuvė (bunkeris), kurią galima apžiūrėti iš vidaus.
P. Lukoševičiui kilo mintis įkurti šią gyvenvietę, remiantis tėvų ir protėvių istorijomis bei jų išreikštais norais. Šis žmogus itin daug širdies bei energijos įdeda į gyvenvietės statybą, priežiūrą bei sklaidą. Vieta yra skirta ne tik pasivaikščiojimams, joje vyksta ir nemažai religinių bei kultūrinių, pramoginių renginių, tokių kaip: neopagoniškos religinės apeigos, pavasario sutikimo šventė – Jotvingių Jorė, Joninės, Baltų vienybės diena. Čia vyksta taip pat vestuvės, mergvakariai ir bernvakariai, riterių turnyrai, teatrų pasirodymai, poezijos skaitymai, konferencijos, koncertai ir mugės. Galima pajodinėti žemaitukais.
Gyvenvietės įkūrėjas realizuodamas naujas idėjas stengiasi remtis įvairiais moksliniais šaltiniais, archyvine medžiaga, konsultuotis su mokslininkais. Ekskursijas veda pats šeimininkas. Šioje teritorijoje yra itin daug vandens telkinių, ją gaubia miškas, dėl to vieta ramina, sukelia norą niekur neskubėti, tuo išskiria iš kitų muziejų. Kadangi gyvenvietė yra pakankamai didelė ir turi daug įvairių statinių, bokštų, į kuriuos galima užlipti, ji tam tikra prasme yra sukurta judėjimui, bendravimui bei aktyviam poilsiui. Visa tai leidžia lankytojams bent kelioms valandoms atitrūkti nuo civilizacijos, išgirsti istorijų apie praeitį, daug pamatyti ir kartu pailsėti. Įdomu tai, kad statant statinius, nebuvo naudojamos vinys, rąstai buvo suleidžiami remiantis autentiškais statybų metodais. Dėl to gyvenvietėje matoma itin mažai nenatūralių medžiagų bei spalvų, čia dominuoja akmuo, medis ir geležis, gyvenvietė beveik organiškai susilieja su aplinka.
Gyvenvietės savininkas turi nemažai planų, dėl to šis muziejus nenustoja keistis. Jį galima lankyti kasmet arba kas dveji, kiekvieną kartą surandant kažką naujo. Šeimininkas pabrėžia, jog gyvenvietė kai kam gali pasirodyti nevientisa, tačiau kiekvienas statinys ir objektas čia turi savo vietą ir yra, be abejonės, reikalingas. Tiesiog kiekvienam lankytojui reikia atrasti dominančią tematiką ir vaikštant po gyvenvietę sekti ją.
ars, punskas.pl
