Koks
lengvas šis
įkalnės vakaras,
užkopt
vaiskia
jos naktim
slystant spygliams
po pėdom, lyg
šilko šalikui.
Namie pamiršau
žibintą, tamsu jau,
rodos, mirtum,
bet mirties
ir tos nėra…
Besiliejantis
rausvas trimito balsas,
nužvarbę
kalno viršūnės
slėniai
ir jau
jau
