EILĖRAŠČIAI apie pradžią ir išnykimą

0

* * *

Pradžia — 
tai centras, tai
vidurys giliau 
šerdies, 
manęs pačios… kai 
dar buvau 
vaiski dermė, 
kai liejaus per trimito burną 
— ano, kuris ant didelio juodos plokštelės
įdėklo — 
pakeldama
užuolaidas —


į vakarą
suvarstytą
laidų ir
kregždėm
krykiantį —
o šiapus, šilumoje, vis marmantį
irziais balsais:
gi baikit dūkt, gi
šokinėja
patefono
adata

*

…manęs pačios, 
po daugel metų niekio,
kai švilpė tiktai
tuščiavidurių 
nendrių
maldos, 

…giliau manęs pačios — lig tol —
lange vieni laidai, ir
anė varnų 
kranksmo —

… giliau 
dangaus,
nutilusio, sutemusio
juodžiausiai 
valandai —

ir vėl

***

tarp iškvėpimo ir
įkvėpio
nieks 
nesustoja,
tylos nėr,
niekio nėr,
     nė kláusimo,
                      nes – 
                                      širdis 

  * * *

nė vienas tiltas
manęs dar niekur
nenuvedė

na, taip, lig stabtelėjimo
tampančio kiek amžinais
namais; bet vėjui
ėmus virst
cukrumi tave
pamirštu kiekvieną
kartą, o gal ir
priešingai…

netikiu tiltais, šitais
nutįsusiais godojimais aš
neateinu; net jeigu
jie nėr
priežastis

tikiu pažemėm savo,
kurių siekia
krioklys  —
nesibaigiantis
sidabrinis

…purslų
tyla  

***

Išmečiau savo būgnus vakaro upėn…
Tyliai švenčia juodos žolynų bažnyčios.

Ankstesnis straipsnisIndrė Larssen
Kitas straipsnisVėsos malonė

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia