Agnė Karčiauskaitė-Jankauskienė, punskas.pl
Punsko viešoji biblioteka, ne taip seniai persikėlusi į naujus namus, savo lentynose turi ir naujų, ir ne tokių naujų knygų. Pasidairykime po lentynas ir pažiūrėkime, ką įdomaus galime ten rasti šiandien.
Šį kartą – apie naujai išleistą labai seną leidinį, t. y. Trečiąjį Lietuvos Statutą. Gražiai išleista knyga, kurios vertimas į lietuvių kalbą nebuvo labai lengvas, mat ji buvo parašyta rusėnų kalba. Tačiau mokslininkų komanda įveikė ir šią užduotį. VU Teisės fakulteto teisės istorijos profesorius dr. (HP) J. Machovenko, kartu su kitais mokslininkais, vertęs ir parengęs Trečiąjį Lietuvos Statutą lietuvių kalba, teigė, kad tai buvo ir Konstitucija, ir baudžiamasis bei civilinis kodeksas viename, kuriam negalėjo prieštarauti kiti įstatymai.
Kaip rodo pavadinimas, tai Trečiasis Lietuvos Statutas, patvirtintas 1588 metais (Pirmasis Lietuvos Statutas patvirtintas 1529 m., Antrasis – 1566 m.), kuris galiojo 252 metus iki 1840-ųjų. Tai yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau – LDK) teisės kodeksas, patvirtintas valdant Zigmantui Vazai*. Parašytas rusėnų kalba, jis buvo greitai išverstas į lotynų ir lenkų kalbas, kurios buvo oficialiai vartojamos tuometinėje LDK. Verta prisiminti ir kelis istorinius momentus iš to laikotarpio. Pirma, Lietuvą ir Lenkiją tuo metu siejo unija, t. y. buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos – dviejų lygiateisių valstybių – federacija, pagal kurią abi valstybes valdė vienas valdovas (Trečiajame Lietuvos Statute buvo įrašyta lietuviškoji Liublino unijos samprata: kaip dviejų lygiateisių valstybių – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos – federacija). Antra, tuo metu LDK buvo luominė, feodalinė monarchija, o Statutas atskyrė valdovo, seimo, vykdomąją ir teismo valdžias (XVI a. tai buvo progresyvu). Statutas mums atskleidžia, kokia tuo metu buvo valstybės santvarka, politinė kultūra, piliečių ir valdžios santykiai. Čia įtvirtinti teisiniai reikalavimai buvo vienodai privalomi valdovui, valdžios institucijoms ir piliečiams. Tačiau skaitant statutą privalu nepamiršti, kad jis parašytas XVI amžiuje, kai piliečiais buvo laikomi tik bajorų luomui priklausantys asmenys, o ne visi žmonės. Trečia, 1566 m. buvo reorganizuota ir išplėsta teismų sistema ir 1581 m. įsteigtas Lietuvos Vyriausiasis Tribunolas.
Verta paminėti ir tai, kad LDK Statutu buvo naudojamasi kuriant ir kitų šalių teisynus, pavyzdžiui, tam tikri nuostatai buvo perkelti kuriant Ukrainos teisyną, kitais naudotasi kuriant Prancūzijos ir JAV konstitucijas.
Trečiasis Lietuvos Statutas prasideda gražia jo rengėjo, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vicekanclerio Leono Sapiegos** prakalba apie žmogaus laisvę ir šio dokumento svarbą. Jis kalba apie tai, kad būtų gaila, jog žmogus, apsigynęs nuo išorės priešų, būtų priverstas kentėti nuo savųjų, todėl „<… šie žabokliai, arba žąslai, yra išrasti, kad kiekvienas akiplėša būtų pažabotas, kad jis bijodamas teisės, nuo bet kokios savivalės susilaikytų, kad negalėtų niekinti ir engti mažesnio ir silpnesnio; užtat teisynas yra sudarytas, kad galingas ir turtuolis nesavavaliautų, nes, kaip yra pasakęs Ciceronas, teisės vergai esame dėl to, kad galėtume naudotis laisve.>“.
Paprastais žodžiais tariant, skaitant šią knygą galima susidaryti pakankamai aiškų XVI amžiaus gyvenimo vaizdą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, nes joje aprašyti ne tik ginčų sprendimai, bet ir svorio matai, įvairios grūdų, gyvulių ir kitų augintinių bei daiktų pardavimo kainos, slaptų smuklių, paveldėjimo klausimai. Ten rasite skyrius apie kraičio skirtines, globą, žemės ribas, ežias, girias, medžiokles, ežerus, pievas, drevinius medžius. Skyriai apie muštynes ir bajorų galvapinigius, grobimus, atlygius ir visokių luomų vagystes rodo, kad tuo metu tai buvo aktualu. Pavyzdžiui, atskiras Statuto straipsnis yra skirtas slaptoms smuklėms, nes, kaip teigiama, buvo pastebėta, kad jų padaugėjo. Yra nemažai punktų, kurie skirti atskiroms tautybėms, kur kartu apibrėžiamas ir jų statusas visuomenėje, pavyzdžiui, XXXIII straipsnis „Apie užpuolimą, kurį būtų padarę totoriai“. Jame rašoma, kad jeigu garbingos kilmės totorius (t. y. kunigaikštis, murza, ulonas) būtų apkaltintas dėl užpuolimo, bet nebūtų sugautas su įkalčiais, tuomet teismo pareigūnas, kartu su 2 šlėktomis važiuotų į vietą ir jei, apklausę kaimynus, manytų, kad įtarimai pagrįsti, tai jis būtų teisiamas, kaip šlėkta užpuolęs šlėktą. Kitame straipsnyje rašoma apie valstiečių apiplėšimus: jeigu valstietis apiplėšia kitą valstietį kelyje, turguje ar prie bažnyčios, tai jis turi sumokėti 2 rublius grašių, o jeigu lauke, tai 1 rublį grašių. O jeigu valstietis apiplėštų šlėktą ar jo moterį, tada turėtų būti teisiamas ir visą grobį su atlygiu sumokėtų.
* Zigmantas Vaza (1566–1632) – Švedijos karaliaus Jono III ir Žygimanto Augusto sesers Kotrynos sūnus. 1592–1599 m. buvo Švedijos karaliumi, 1587–1632 m. – Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis. Dėl šio sosto varžėsi su Maskvos caru Fiodoru Ivanovičiumi ir Šventosios Romos imperijos imperatoriumi Maksimilianu II. Siekdamas tapti Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu LDK didikams padarė nuolaidų. Tapęs valdovu siekė įvesti absoliutizmą, tačiau po bajorų maišto šių ketinimų atsisakė. Per Lenkijos ir Lietuvos valstybės – Švedijos karą prarado didžiąją Livonijos dalį (su Ryga), Tartu (Estijos miestas), du Lenkijos ir du Prūsijos uostus, tarp jų Klaipėdą (6 metus miestas buvo švedų valdžioje). Kelis kartus lankėsi Lietuvoje. Vazų dinastijos pradininkas Lenkijoje ir Lietuvoje – jo sūnūs Vladislovas Vaza ir Jonas Kazimieras buvo Lenkijos karaliai ir Lietuvos didieji kunigaikščiai. Zigmantas Vaza palaidotas Vavelyje.
**Leonas Sapiega (1557–1633) – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybės ir karo veikėjas, diplomatas, įstatymų leidėjas. Mecenatas. Studijavo Leipcigo universitete. Iš stačiatikybės perėjo į kalvinizmą, 1586 tapo kataliku. Buvo Abiejų Tautų Respublikos valdovo sekretorius, vėliau LDK pakancleris, dar vėliau LDK kancleris. Nuo 1623 m. Vilniaus vaivada, vėliau dar ir LDK didysis etmonas. Nuosekliai gynė LDK savarankiškumą, neleido LDK taikyti tik lenkų priimtų įstatymų, pasiekė, kad reguliariai vyktų atskiri LDK Seimo atstovų suvažiavimai, įkūrė Lietuvos Vyriausiąjį Tribunolą, reikalavo, kad jo pastatytų bažnyčių klebonai arba vikarai mokėtų lietuviškai. Jis parengė Lietuvai naudingą paliaubų sutartį su švedais per 1600–1629 Lenkijos ir Lietuvos valstybės – Švedijos karą (LDK atgavo Biržų pilį). Vienas svarbiausių L. Sapiegos nuopelnų – vadovavimas Trečiojo Lietuvos Statuto rengimui. Jis propagavo teisinės valstybės idėją, atliko didelį darbą centralizuodamas Lietuvos teismus. Jo iniciatyva buvo perrašytos Lietuvos Metrikos knygos. Vilniuje pastatė Šv. Mykolo katalikų bažnyčią ir prie jos bernardinų vienuolyną.
(Bus daugiau)
