Sigitas Birgelis
(Tęsinys)
Poezija – laiko vertybė
Žvelgiant iš keturių dešimtmečių perspektyvos, matosi, kaip stipriai pasikeitė pasaulis, o kartu su juo ir pačios literatūros funkcija bei poeto statusas visuomenėje. Atgavus nepriklausomybę ir nelikus geležinės uždangos bei politinės cenzūros gniaužtų, lietuvių literatūra natūraliai neteko savo buvusios tiesioginės politinio pasipriešinimo formos. Ji nustojo būti vieninteliu laisvo žodžio ruporu ir tapo tuo, kuo ir turėjo būti – grynosios meninės minties, estetikos bei drąsaus literatūrinio eksperimento rėmėja ir reiškėja. Ji toliau sėkmingai formavo literatūros autonomiją ir skleidė visuomenės pažangos idėjas, tačiau jau kitomis priemonėmis.
Kartu pasikeitė ir paties poeto vaidmuo. Poetai prarado tą pranašų ar tautos šauklių statusą, kurį kitados turėjo sovietmečio pabaigos Lietuvos ar Lenkijos lietuvių visuomenėje. Sumažėjo masinių skaitytojų, kurie eilėraščiuose ieškotų paslėptų politinių poteksčių ar konspiracinių laisvės ženklų. Sunku spręsti, ar poezija tapo elitiškesnė, modernesnė, giliai intelektuali, bet buvo ji leidžiama palyginti mažais tiražais. Ją skaitė tik nedidelė dalis visuomenės, ji gyvavo universitetų auditorijose, siauruose profesionalų klubuose.
Nepaisant to, kas vyko pasaulyje, kokios technologinės revoliucijos purtė kasdienybę, poezija išliko. Su ja liko tie žmonės, kurie į žodį žiūrėjo profesionaliai, atsakingai ir su meile. Tai buvo ta unikali auditorija, kurioje dar buvo įmanoma susikalbėti visomis įmanomomis žodžio prasmėmis ir giliausiomis reikšmėmis.
Kita vertus, laisvė atnešė ir kitų iššūkių. Dingus cenzūrai – kas buvo didžiulė vertybė – šalyje išnyko ir natūralus eilėraščių atrankos, kokybės vertinimo mechanizmas. Dar niekada istorijoje nebuvo rašoma tiek daug eilių ir tiek daug jų viešai skelbiama interneto erdvėse ar savilaidos knygose. Kartais buvo juokaujama, kad trijų milijonų tauta per vienerius metus sukurdavo keliasdešimt milijonų eilėraščių, dažnai neturėjusių didesnės meninės ar išliekamosios vertės.
Būtent todėl „Poezijos pavasario“ brandinamą žodį šiandien galime laikyti unikaliu šio krašto istorijos metraščiu. Ateities kultūros tyrinėtojai, skaitydami šių dienų poeziją, galės giliai suprasti mūsų epochą: kokias dvasines vertybes puoselėjome, kaip jautėmės globalizacijos akivaizdoje, apie ką mąstėme ir ar sugebėjome pragmatiškame pasaulyje išlaikyti dvasios gilumą.
Keturiasdešimt metų – tai buvo ištisa epochų kaita. Per šį laiką užaugo nauja skaitytojų ir kūrėjų karta, pasikeitė valstybių sienų režimai, o kelionė iš Vilniaus į Punską ar Suvalkus iš sudėtingos tarptautinės procedūros tapo paprastu kelių valandų trukmės pasivažinėjimu. Tačiau nesikeitė viena – gegužės pabaigoje uždegamas „Poezijos pavasario“ laužas ant Eglinės piliakalnio vis dar šildo šio krašto lietuvių širdis, liudydamas, kad gyvas, skambantis ir autentiškas gimtasis žodis čia buvo, yra ir gal išliks.
Vietoj epilogo
Keturi dešimtmečiai – tai ne tik laikas, suguldytas į knygų lentynas ar skaičiuojamas nukritusiais rudens lapais. Tai keturiasdešimt pavasarių, kai poezija po šiuo tyliu Jotvos dangumi veikė kaip dvasinė archeologija. Ji sluoksnis po sluoksnio vėrė tai, kas giliausia: saugojo prarastų kartų aidus, tiesė nematomus dvasios tiltus per spygliuotas geležines tvoras, o vėliau – mokė nesutrikti ir nepamesti savęs beribėje, kartais triukšmingoje laisvėje.
Ši kelionė, prasidėjusi nuo nedrąsaus svečio žodžio kaimo mokyklėlėje, išaugo į gyvą, pulsuojantį krašto mitą. Ji įrodė, kad poezija nėra tik gražiai surikiuoti skiemenys ar intelektualus žaidimas metaforomis. Ji yra kažkas nepalyginamai daugiau – tai bendra malda, išpažintis ir liudijimas, kad maža bendruomenė, apsupta kitakalbio pasaulio, sugeba išlaikyti savo šviesą. Kol ant mistinio piliakalnio gegužės vėjyje plevena gyvas lietuviškas žodis, tol ši žemė kalba savo tikruoju vardu.
Užgeso jubiliejinis festivalio laužas. Dar sklaidosi dūmai virš Šešupės ir Juodosios Ančios slėnių, o poezijos paukštė pakilo skrydžiui namo. Tačiau po Jotvos dangumi lieka svarbiausia – tylus pažadas. Pažadas, kad ateis kita gegužė, žaliuos pradininkų Marcelijaus ir Mykolo ąžuolai, o į širdis pasibels naujas, dar neparašytas eilėraštis. Nes poezija čia niekada nebuvo tik svečias. Ji čia sugrįžta namo.
(Pabaiga)
