Sigitas Birgelis
(Tęsinys)
Nuo mokyklos klasės iki magiškų vakaronių Eglinėje
Pradžia buvo kukli – vienos dienos susitikimas, užsukant į vieną ar kitą kaimo mokyklėlę, pietaujant pas kurį nors pasiturintį svetingą šio krašto lietuvį ūkininką. Tačiau bėgant metams, kai „Poezijos pavasario“ renginiai ėmė augti, o norinčių susitikti su poetais skaičius didėjo, pradinio vienos dienos formato nebeužteko. Pradėta organizuoti dviejų, o vėliau – ir trijų dienų poezijos maratonus.
Kūrėjų delegacijos ėmė lankyti atokiausius krašto kampelius: jie sėdo prie bendro stalo su mokiniais ir mokytojais Punske, Pristavonyse, Navinykuose, Krasnave, Vidugiriuose, istorinėje Krasnagrūdoje. Suvalkų lietuvių „Vienybės“ klube poezija tapo tautinės tapatybės palaikymo šaltiniu. Neatsiejama festivalio dalimi buvo ir pačių rašytojų pažintis su nuostabia Suvalkijos gamta: svečiai grožėjosi Smalininkų gamtovaizdžiu, Šiurpilio piliakalnių galybe, Šešupės ir Ančios upių slėniais bei vienu giliausių ir mistiškiausių visoje Europoje Juodosios Ančios ežeru.
Šis geografinis festivalio išsiplėtimas nebuvo tik paprastas maršrutų planavimas žemėlapyje. Tai buvo dvasinis krašto gyvastingumo žadinimas, kuomet poezijos žodis, ištrūkęs iš Lietuvos gelmių, įsismelkė į pačią jotvingių žemės pamatų struktūrą. Kiekviena aplankyta erdvė – ar tai būtų jauki kaimo mokyklos klasė, ar ošiantis piliakalnio šlaitas – akimirksniu virsdavo šventove, kurioje susitikdavo kūrėjo metafora ir klausytojo širdis. Poezija nebuvo vien tik kaip svečių atvežta dovana; ji tapo vietos peizažo dalimi, natūraliu vietos lietuvių būties syvu, maitinančiu ir gaivinančiu senąją čionykščių dzūkų tapatybę.
Ypatingu, tiesiog kultiniu, festivalio akcentu tapo poezijos vakaronė prie senojo jotvingių piliakalnio Eglinėje, rengiama ūkininko Jono Judicko, dabar Agnės Karčiauskaitės-Jankauskienės (Mykolo Karčiausko dukros) ir jos vyro Audriaus žemėje. Ši tradicija sulaukė milžiniško atgarsio ne tik tarp vietinių, bet ir pačioje Lietuvoje. 1998 metais Lietuvos rašytojų savaitraštis „Literatūra ir menas“ rašė:
„(…) Pirmąjį vakarą ūkininko Jono Judicko žemėj, ant Eglinės piliakalnio, sužinojom čia buvus didelę sūduvių (jotvingių) pilį, stovėjus visą tų pilių grandinę – viena pilis nuo kitos tokiu atstumu, kad dūmlaužių signalai būtų matyt. Mes matėme Lietuvą. Lietuva mūsų vakaronės laužo gal ne: kūrenom jį papėdėj. Bet Punsko „Alnos“ folkloro ansamblio, Kazlų Rūdos „Girių versmės“ literatų klubo, šių apylinkių žmonių ir mūsų visų dainos Lietuvoj gal ir buvo girdėt. Ko gero, net ir galingas T. Vaisietos balsas, kai dar ant piliakalnio V. Krėvės „Milžinkapį“ kėliau…“
Šie vakarai po atviru dangumi, kai dainuojantys jaunatviški veidai, kaimo mokytojai ir vaikai susiliedavo į vieną kultūrinį chorą, geriausiai įrodė, kad ten dygo ir žaliavo gyva, autentiška krašto kultūra. Poetai keliaudavo Lietuvos ir Karaliaučiaus srities pasieniais, apmąstydami istorinį Mažosios Lietuvos likimą, lankydami Kristijono Donelaičio ar Ievos Simonaitytės dvasios ženklus, nukeliaudami iki pat Didžiųjų Mozūrų ežerų, kur stovėjo 1909 metais statytas atminimo kryžius misionieriui Brunonui – tam pačiam, kurio tragiškas likimas 1009 metais pirmą kartą įrašė Lietuvos vardą į pasaulio istorijos metraščius.
Bėgant metams, poezijos paukštė skraidė vis plačiau. 2003 metais festivalio renginiai pirmą kartą pasiekė Lenkijos sostinę Varšuvą. Ten sekmadienį lietuvių „Lituanicos“ klube, o pirmadienį – Varšuvos universiteto Bendrosios kalbotyros ir baltistikos katedroje buvo iškilmingai pristatyta nauja Lidijos Šimkutės ir Sigito Birgelio poezijos knyga lietuvių ir lenkų kalbomis „Iš toli ir arti“. Tai buvo didžiulis žingsnis, parodęs, kad Lenkijos lietuvių literatūra sugebėjo kalbėti dviem kalbomis ir buvo įdomi akademiniam pasauliui.
Po to renginiai vėl grįždavo į gimtąsias vietas: poezija skambėjo Punsko gimnazijoje, Suvalkų „Vienybės“ klube, vyko literatūros valandėlė Gižicke prie šv. Brunono kryžiaus bei didingoje Šventaliepės bazilikoje. Neišdildomą įspūdį paliko poezijos priešpietė klasiko Albino Žukausko tėviškėje Bubeliuose, kurioje dalyvavo visų vietos lietuviškų mokyklų moksleiviai, o vakarais Seinų „Lietuvių namuose“ susirinkusieji žiūrėjo dokumentinius filmus apie praėjusių metų festivalio akimirkas.
Šventės tradicija sėkmingai tęsėsi ir vėliau. 2005 m. gegužę „Literatūra ir menas“ konstatavo: 2005-ųjų poezijos festivalis prasidėjo tradiciniu prologu – Punsko lietuvių kultūros namuose bei Suvalkų M. Konopnickos viešojoje bibliotekoje surengtos lietuvių literatūros valandėlės, kuriose dalyvavo rašytojos Birutė Jonuškaitė, Gintarė Adomaitytė bei šių eilučių autorius. Buvo kalbama apie vertimus į lenkų kalbą, pristatyta B. Jonuškaitės eilėraščių knyga „Vaikas pražilusiom akim“, išleista Punsko „Aušros“ leidykloje. Tais metais pagrindinėje trijų dienų programoje dalyvavo tokie Lietuvos poezijos milžinai, kaip Donaldas Kajokas, Liudvikas Jakimavičius, Marija Meilė Kudarauskaitė bei Viktoras Rudžianskas. Šventė baigėsi gegužės 22 d. vakarone prie Šiurpilio piliakalnio, kurioje susitiko Suvalkų lietuviai, vietos kūrėjai bei svečiai iš Punios ir Alytaus, o vėliau Punsko merginos savo kūrybą pristatė jau pačiame Vilniuje, Rašytojų sąjungos klube.
(Bus daugiau)
