Algimantas Mikelionis, punskas.pl
Dar 2017 metais paskelbtą laisvės kovotojų įamžinimo Vilniaus Lukiškių aikštėje konkursą laimėjo projektas „Laisvės kalva“. Visuomenės ir ekspertų vertinimo balų suma lėmė, jog Lukiškių aikštėje turėjo būti įgyvendintas Andriaus Labašausko memorialas laisvės kovotojams partizanų bunkerio motyvais. Jo pasiūlymas – suformuoti kalvą, kuri susilietų su aikšte ir pratęstų aikštės pievas bei takus, papildydama ir paįvairindama kraštovaizdį. Pietinis, į Gedimino prospektą orientuotas kalvos šlaitas būtų užbaigtas vertikaliu skulptūrinės plastikos reljefu. Tai – memorialinė siena, kurią menininkas kūrė liedamas formą nuo medžių kamienų. Medžių motyvas pasirinktas neatsitiktinai: į viršų besistiebiančių kamienų vaizdas siejasi su miško partizanų bunkeriais ir pačiu mišku, kuris lietuviams nuo seno svarbus tiek strategine, tiek sakraline prasme. Ši skulptūrinė siena komponuojama kalvos šlaite, todėl ji simbolizuoja ir pogrindį – simbolinę erdvę, kurioje vyko pasipriešinimas okupacijai.
Na, net prieš šešerius metus įvyko konkursas, turėjome nugalėtoją, tad, atrodo, beliko jo idėją paversti kūnu, bet kilo didžiausias triukšmas. Labiausiai triukšmavo ir nerimo Vyties šalininkai, kurie niekaip negalėjo susitaikyti su sąžiningo ir skaidraus konkurso rezultatais. Tai buvo daugiausia vyresnio amžiaus žmonės, kurie turi labai daug įkarščio, bet labai dažnai jiems trūksta ne tik kompetencijos šioje srityje, bet ir elementaraus supratimo. Reikia pabrėžti, kad vyresnis amžius dar toli gražu nereiškia, kad tu viską išmanai, geriausiai supranti, ir viskas turi būti tik taip, kaip tu pasakei. Kitaip mąstantis žmogus jiems dažniausiai tampa ne oponentu, kurio nuomonę reikia gerbti, o priešu.
Pagaliau ir mes turėjome šansą sutvarkyti Lukiškių aikštę taip, kaip Vakarų Europoje tvarkomos viešosios erdvės. Taip, mes esame lietuviai ir gerbiame savo herbą, bet statyti Vyties skulptūrą lyg XIX a. ar XX a. pradžioje neverta. Pasaulis keičiasi, ir mes turime nuo jo neatsilikti. Nors ir kaip vyresnio amžiaus žmonės norėtų matyti Vyčio skulptūrą, bet jiems gerai reikėtų pagalvoti, ar Lukiškių aikštėje ją norėtų matyti jų vaikai, anūkai ir proanūkiai.
Konkursą laimėjo skulptorius A. Labašauskas, kuris iš pradžių net nepatikėjo, kad taip gali būti, nes neturėjo jokio užnugario ir pažįstamų. Deja, susidarė įspūdis, kad buvo daroma viskas, kad tik Lukiškių aikštėje nebūtų pastatytas A. Labašausko autorystės memorialas. Tvarkant Lukiškių aikštę 2016 m. vertingosios jos savybės buvo ne kartą keistos, o tuomet funkcionieriai lyg užsispyrę ožiai teigė, kad lygumas yra šios aikštės savybė ir jos keisti negalima. Turbūt ne tas projektas laimėjo, kad taip uoliai daug kas stengėsi, kad tik jis netaptų realybe.
Nors buvo išlikę šansų, kad A. Labašausko memorialas „Laisvės kalva“ dar gali būti realizuotas, bet juos nubraukė visai neseniai išrinktas Vilniaus meras konservatorius V. Benkunskas. Jeigu jau konservatorius yra nusiteikęs prieš monumento Lietuvos partizanams pastatymą Lukiškių aikštėje, tai ką kalbėti apie centro ar kairiųjų pažiūrų politikus.
Jūs esate neteisus,manau, dėl A.Labašausko ,,Laisvės kalva” ( ,,Bunkeris”) memorialo pastatymo Lukiškių aikštėje – pagrindinėje Lietuvos valstybės aikštėje .Šis projektas tinkamas įgyvendinti visiškai kitoje vietoje,bet ne reprezentacinėje Lukiškių aikštėje ,- čia būtina pastatyti Lietuvos partizanams ir viesiems kitiems už Lietuvos Nepriklausomybę kovotojams iškilų memorialą su Vyčio skulptūra.Teisūs tie,manau,kurie siekia Lukiškių aikštėje matyti memorialą su Vyčių,pagaliau daugelis kovotojų nebuvo partizanai ir bunkeriuose negyveno,be to yra galiojantis Seimo teisinis aktas įpareigojantis pagrindinėje valstybės aikštėje – Lūkiškių, pastatyti memorialą su Vyčio skulptūra.Vis dėlto nevertėtų žeminti vyresnio amžiaus lietuvių, kuriems – Jūsų nuomone- ,,neva trūksta ne tik kompetencijos šioje srityje,bet ir elementaraus supratimo”.Taip, pasaulis keičiasi,bet daugeliu atveju ir į blogąją pusę,tad minėtas Jūsų ,,pažangumas” daugeliui piliečių yra nepriimtinas.