Ukrainą pažįstu ne blogiau už Lietuvą. Taikos metais lankiausi ten dešimtis kartų – važiuodavau pati ir veždavausi ekskursijas. Apie Ukrainą parašiau keletą knygų. Šis kraštas mane nuolat traukė ir traukia. Tačiau dabar vykstu ten ne pažintiniais tikslais, o su humanitarine pagalba.
Nuo 2022 m. Ukrainoje siaučia plataus masto karas. Žuvo daugybė kareivių ir civilių, gyventojai kenčia Rusijos okupaciją, patirdami nežmonišką žiaurumą. Rytų Ukrainoje vyksta įnirtingos kovos, o daugelis šalies miestų ir miestelių kiekvieną dieną ir naktį yra rusų atakuojami raketomis, bombomis ir šimtais dronų.
2026 m. kovo pradžioje kartu su draugu iš Šveicarijos vėl atvykau perduoti humanitarinės pagalbos kovojančiai Ukrainai: konkretiems kariniams daliniams, ligoninėms ir gyventojams Donbase.
Išvykę automobiliu iš Žešuvo, pasiekėme Kijevą, o iš ten patraukėme į šiaurės rytus – į Charkivą, Sumus, Slovjanską ir Kramatorską. Kelias Ukrainos rytuose vedė sulig fronto linija, maždaug 20 kilometrų atstumu nuo jos. Iš Kramatorsko pasukome Zaporožės ir Dnipro link. Pastarajame mieste baigėme savo misiją.
Portalo punskas.pl skaitytojams pateikiu pasakojimų ciklą „Ukrainiečių Golgotos keliais. Tikros istorijos“. Tai istorijos, kurias man papasakojo įvykių liudininkai – žmonės, patys išgyvenę karo žiaurumus. Kartais pasakojo noriai, kartais sunku buvo juos prikalbinti pasidalyti išgyvenimais apie tai, ką jiems teko patirti nuo agresoriaus. Visų veikėjų vardus pakeičiau dėl jų saugumo.
Išlikimas ir netektis
Kariniame patikros punkte netoli Slovjansko perduodame vaistus ir termines antklodes. Kalbamės su vidutinio ūgio, maždaug 40 metų juodaplaukiu kareiviu, juodomis, beveik totoriškomis, akimis. Netrukus ateina kitas, jaunesnis amžiumi ir turbūt laipsniu. Jis perneša mūsų dovanotus daiktus kažkur kitur, o mes toliau bendraujame su „totoriumi“. Sužinojęs, kad mano draugas žurnalistas, nusiveda mus į gretimą pastatą. Susėdame tuščioje klasėje (kad anksčiau čia buvusi mokykla, rodo lentoje dar likusios kreidos žymės) ir klausomės neįtikėtinos jo istorijos apie išlikimą ir netektį.
Jie buvo trys broliai: Pylypas, Antonas ir Igoris. Rusų nelaisvėn visi pateko 2022 m. kovo mėn., kai Sumų srityje virė įnirtingos ukrainiečių ir rusų kovos, o priešas puolė jų gimtąjį kaimą. Visus tris nuvežė į kitą vietą, kelias dienas kankino ir tardė, paskui sušaudė netoliese esančiame miške, o jų kūnus sumetė į duobę ir užvertė žemėmis.
Kai ukrainiečiai išstūmė rusus iš šios regiono dalies, duobėje rasti tik du kūnai. Sumų prokuratūra pranešė, kad jų rankos ir kojos buvo tvirtai surištos, o tyrėjai žuvusių galvoje aptiko šautinių žaizdų. Po mėnesio paaiškėjo, kad Antonas išgyveno.
Rusų kariuomenės būriai kaime pasirodė kovo mėn. Vaikščiodami iš namų į namus, krėtė, vogė ir plėšė. Atėjo ir į brolių sodybą. Apieškoję kiemą ir namus, rado jauniausiojo, Pylypo, Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kareivio uniformą. Galbūt dėl jos rusai taip kankino ir nužudė brolius. Išsivedę juos į kiemą, kareiviai įsakė klauptis ir žiauriai sumušė. Tuomet užrišę visiems trims akis, sumetė į karinį automobilį ir išsivežė.
Antonas prisimena, kad juos nuvežė į didžiulį pastatą, kurio jis neatpažino. Tik vėliau tyrėjai nustatė, kad tai buvusi sena, tuomet jau nebeveikianti lentpjūvė. Antonas sako, ten matęs keletą ant grindų gulinčių vyrų, surištomis rankomis ir kojomis, tarp jų ir kelis sužeistus ukrainiečių kareivius.
Šioje vietoje brolius tardė tris dienas. Paskui rusų kareiviai juos nusivarė į netoliese esantį mišką. Duobė buvo jau iškasta. Visiems trims broliams užrišo akis, tvirtai surišo rankas ir kojas. Rusai nusitaikė jiems į galvą, šovė ir suvertę visus į duobę užpylė žemėmis. Antonas išgyveno – jis vargais negalais išsikapanojo iš po žemių.
„Ir štai stoviu. Šalia manęs vyresnysis brolis, o tolėliau – jaunesnysis. Jį pirmą nušovė ir įmetė į duobę. Galiausiai šovė į mane ir taip pat įstūmė į duobę. Užgriuvau ant vyresniojo brolio“, – pasakojo jis.
Kulka pervėrė Antono skruostą ir išlėkė kiaurai už ausies. Laimei, nepažeidė gyvybiškai svarbių organų. Antonui pavyko išsilaisvinti rankas ir kojas, išsiropšti iš duobės ir, išvengiant rusų patrulių bei kontrolės punktų, pasiekti artimiausią kaimą. Kaimietė Iryna Borisovna sutiko jį kelyje, priglaudė savo namuose ir gydė žaizdas, kol šis pasveiko.
„Mane baisiai sumušė, visas kūnas buvo pamėlęs, buvau purvinas, alkanas ir ištroškęs. Ji parsivedė mane namo, padėjo nusiprausti, aprišo žaizdas ir pamaitino. Kai tik atsistojau ant kojų, išėjau iš jos namų, bet kaskart susitikę apsikabiname ir pasipasakojame naujienas. Mes tiesiog tapome šeima“, – virpančiu balsu tęsė Antonas.
„Tačiau dviejų savo brolių netekau amžiams. Kodėl taip atsitiko? Kodėl aš likau gyvas? Jie žuvo, o man lūžo tik keli šonkauliai. Nežinau“, – tyliai baigia savo istoriją vidurinysis brolis.
Katarzyna Węglicka, rašytoja, meno istorikė, knygų apie Ukrainą, Lietuvą ir Baltarusiją autorė, punskas. pl
