Po ilgos ir sunkios ligos 2025 m. rugpjūčio 12 d. į anapilį išėjo mokytojas, visuomenininkas iš prigimties, poetas ir prozininkas Pranas Sovulis. Galima sakyti, kad tai žmogus – institucija. Jo nuveikti darbai Suvalkų lietuvių bendruomenei yra labai dideli.
Publikuojame Kosto Leončiko kalbą, pasakytą per laidotuves.
Gerbiami laidotuvių dalyviai!
Susirinkome palydėti į paskutinę kelionę Prano Sovulio, kuris baigė ilgą savo gyvenimą. Tai buvo didžiulis Lietuvos patriotas, labai nusipelnęs Lenkijos lietuvių draugijos Suvalkų skyriui, veikėjas iš didžiosios raidės. Jo nuopelnai Suvalkų lietuvių bendruomei yra neįkainojami ir apie tai galima būtų kalbėti labai ilgai.
Trumpai priminsiu jo biografiją. Gimė 1934 m. rugpjūčio 5 d. Reketijos kaime netoli Liubavo, Kalvarijos savivaldybėje. Tik 2 metus mokėsi lietuviškoje mokykloje. Teko su šeima išgyventi Antrojo pasaulinio karo baisumus. Gimtojo kaimo apylinkėse apie 3 mėnesius vokiečių kariuomenė kovėsi su Sovietų Sąjungos Raudonąja armija. Per tas kovas buvo sudeginti gimtosios sodybos pastatai. Karui pasibaigus, šeima ilgai ieškojo pastovios gyvenamosios vietos, kol pagaliau apsistojo Gromadčiznos kaime šalia Balčių (netoli Vižainio).
Vižainyje Pranas baigė pagrindinę mokyklą, paskui Sodininkystės ir daržininkystės technikumą. Kelerius metus pagal specialybę dirbo Ščecineke. Paskui iki pat pensijos buvo pagrindinės mokyklos mokytojas. Dirbdamas mokykloje, pirmiausia įgijo pedagoginę kvalifikaciją, vėliau baigė 2 metų mokytojų seminariją ir pedagogikos specialybę Varšuvos universitete. Vadovavo harcerių grupei, ruošdavo vaidinimus, mokė vaikus liaudies šokių. Išmokė lenkų vaikus šokti kryžpolkę, klumpakojį ir suktinį, taip pat dvi lietuviškas daineles – „Oi, Joneli, negerai“ ir „Pasėjau linelį ant pylimo“.
Pirmieji mūsų skyriaus ryšiai su Pranu Sovuliu užsimezgė apie 1995 m. Pradžioje dalyvaudavo mūsų skyriaus rengiamose ekskursijose į Lietuvą. Netrukus „Suvalkiečio“ leidinyje pasirodė pirmieji jo straipsniai ir eilėraščiai. Jo veikla suaktyvėjo iš Olecko persikėlus gyventi į Suvalkus. Rašė labai daug „Suvalkiečio“ žurnalui: jo puslapiuose pasirodė daug Prano eilėraščių, prisiminimų, apysakų, legendų, straipsnių apie Lietuvai nusipelniusius asmenis. Dabar sunku net suskaičiuoti, kiek tų jo straipsnių publikuota. Taip pat jo eilėraščiai pasirodė keliose Lietuvoje išleistose knygose. Savo lėšomis išleido tris knygas, kuriose yra jo eilėraščiai, apsakymai, legendos ir prisiminimai.
Jis ne tik daug rašė, bet dar dainavo ir giedojo „Ančios“ ansamblyje, visuomet dalyvaudavo įvairiuose kultūriniuose renginiuose ir išvykose bei lietuviškose mišiose. Savo lėšomis pastatė koplytstulpį prie savo namo Suvalkuose. Gimtajame Reketijos kaime pastatė paminklą, žymintį buvusią tėviškės sodybą, skulptūrą kunigaikščiams Kęstučiui ir Vytautui, o Šiluvoje Kryžiaus kelyje koplytstulpį, už kurį gavo kardinolo Sigito Tamkevičiaus padėką. Be to, dar daug pinigų aukojo mūsų skyriaus veiklai.
Jį visada labai traukė mūsų skyriaus veikla. Gyvenimo pabaigoje, nors ir buvo labai ligotas, tačiau, kiek leido sveikata, ateidavo į dainų ir giesmių repeticijas, kultūrinius renginius ir lietuviškas mišias.
Pranai, mes ilgai prisiminsime Tavo didelius darbus mūsų bendruomenės labui. Už tai esame Tau labai dėkingi. Nors Tavęs nebėra, bet visada liksi su mumis mūsų širdyse ir mintyse. Atsisveikiname su giliu liūdesiu.
Ilsėkis ramybėje Suvalkų kapinėse.
Lenkijos lietuvių draugijos Suvalkų skyriaus vardu reiškiu gilią užuojautą mirusiojo artimiesiems.
Kostas Leončikas
Suvalkai, 2025-08-14
