Kaupkime lietaus vandenį

0

Ot, lietingi metai pasitaikė, mažai šilumos, o daug lietaus. Lyginant su ankstesnių metų pavasariais, šiųmetis tikrai vėsus ir drėgnas. Iš dangaus krentantis vanduo išpildo pradėjusias sekti kūdras, ežerus, upes… Ir labai gerai. Lietaus vanduo be galo vertingas. Atsižvelgiant į tai, kad gėlojo vandens atsargos vis mažėja, be to, jis, tiekiamas vandentiekiais – brangsta, tikslinga yra taupyti jo išteklius bei savo pinigus. Kaip? Naudojant surinktą į specialias talpas natūraliai iškritusį vandenį. Lietaus vanduo tinka buities tikslams: laistyti namuose ir kieme augančius augalus, žolę, daržoves (beje, tai sveikiausias, labiausiai tinkamas vanduo augalams), plauti mašiną (toks vanduo nepalieka baltų dėmių), plauti trinkelėmis išklotą kiemą ir daug kitų dalykų. O sumontavus specialią įrangą su filtrais namų viduje – nuo stogų surenkamą vandenį galima naudoti ir prausyklose ar virtuvėje.

Lauke surinkti lietaus vandenį galima įvairiais būdais. Savo kieme galime įsirengti požemines ar antžemines lietaus surinkimo talpyklas. Kokį variantą pasirinksime, priklauso nuo to, kokio dydžio yra kiemas. Antžeminės talpos (pvz., statinės) yra mažesnės (200–500 l), jos negadina kiemo vaizdo; yra pastatomos šalia stoglatakių, kad lyjant į jas subėgtų visas vanduo nuo stogo. Didesnio tūrio talpos (nuo 2000 l) yra užkasamos po žeme aplink namą. Specialia nutekamųjų vamzdžių sistema lietaus vanduo suteka į po žeme paslėptą rezervuarą. Šioje talpykloje gali būti įrengtos papildomos instaliacijos, kurios padarys ją dar funkcionalesnę. Į paviršių vanduo išstumiamas siurbliu, prie talpyklos pritvirtinama laistymo žarna ir tokiu būdu galima laistyti kieme vešinčius augalus ar plauti daiktus. Požeminiai rezervuarai yra labai patogūs – negadina aplinkos vaizdo, neužima vietos kieme, tačiau jų montavimui reikia daugiau darbo ir lėšų. Paprasčiau yra prie stoglatakių namo kampuose pastatyti specialią statinę.

Ekologišką vandens taupymą skatina ir įvairios valstybinės programos, skirtos fiziniams asmenims, esantiems nekilnojamojo turto, kuriame yra gyvenamasis namas, savininkais arba bendrasavininkais. Lenkijoje tokia programa yra Mano vanduo („Moja woda”). Priemoką šiai investicijai gali gauti taip pat nekilnojamojo turto, kuriame dar tik planuojama statyti arba yra statomas gyvenamasis namas, savininkai. Finansavimas apima instaliacijos, skirtos kritulių surinkimui nuo stogų, šaligatvių, įvažiavimų pirkimą, tiekimą, montavimą, statybą ir paleidimą. Reikalavimus atitinkančios išlaidos, kurias galima deklaruoti, norint pasinaudoti šios programos lėšomis, gali būti skirtos nuolatinės laistymo sistemos sudedamųjų dalių pirkimui, jų montavimui bei pritaikymui. Norint atgauti dalį tokiai investicijai skirtų pinigų, reikia tenkinti šias sąlygas: minimali jos vertė turi siekti 2000 zl, o minimalus bendras talpyklų tūris turi būti 2m3 (2000 l). Finansavimas vykdomas iki 80 % reikalavimus atitinkančių išlaidų, tačiau galima atgauti ne daugiau kaip 5000 zl. Daugiau informacijos ieškokite tinklalapyje https://wfosigw.bialystok.pl/moja-woda/.

Lietaus ir sniego vandens surinkimo privalumai tai ne tik dovaninis vanduo, „sveikas“ laistyti augalams ar tinkamas įvairių daiktų, objektų plovimui kieme. Lietaus vandenį, diegiant atitinkamas filtravimo sistemas, galima vartoti ir kaip geriamąjį vandenį. Tokį sprendimą ilgus metus diegė Venecijos gyventojai. Šiame Italijos mieste nuolat trūksta gėlojo vandens. Miestas iškilęs pelkėtoje teritorijoje, kurią reguliariai užlieja sūrūs Adrijos jūros vandenys. Žmonės gėrimui ir maisto gaminimui veždavosi vandenį iš žemyninės Italijos dalies. Ilgainiui buvo sugalvota speciali požeminių rezervuarų ir filtravimo sistema su šuliniais. Miesto aikštėse, išklotose akmeninėmis plokštėmis ar trinkelėmis, yra specialios angos, pro kurias suteka lietaus vanduo, toliau jis prasiveržia pro smėlio sluoksnius. Tokiu būdu yra filtruojamas ir galų gale švarus patenka į specialų šulinį. Be to, ir ant senovinių namų stogų yra sumontuoti stoglatakiai, kuriais lietus tiesiogiai nuteka į tuos pačius šulinius. Venecijoje buvo labai daug tokių šulinių, nes jie buvo vienintelis gėlojo vandens šaltinis miesto gyventojams. Tie šuliniai buvo labai griežtai saugomi, nes geriamasis vanduo buvo aukščiausia gėrybė. Iš jų vandenį galima buvo semti tik tam tikromis valandomis, prižiūrint miesto sargui, kuris nakčiai uždengdavo šulinį sunkiu dangčiu ir rakindavo. Tokiu būdu vanduo buvo saugomas nuo apnuodijimo. Šuliniai išlikę iki šių dienų, dažniausia jie dabar atlieka dekoratyvinę funkciją. Tačiau yra kelios vietos Venecijoje, kur vis dar galima pasipildyti savo buteliukus, arba tiesiog atsigerti filtruoto lietaus vandens.

Taigi, vanduo, surinktas iš lietaus ar sniego kritulių, gali išgelbėti ne tik vartotojo kišenę, bet kartais, susiklosčius sudėtingoms aplinkybėms – net ir gyvybę.

Božena Bobinienė, punskas.pl

Ankstesnis straipsnisXI K. Savicko krepšinio turnyro rezultatai
Kitas straipsnisKuo mane laiko žmonės?

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia