Kiekvienam ateina apsivalymo laikas. Labai dažnai vidiniam naujam AŠ pakanka dulkes nusipurtyti, o kartais prireikia padaryti generalines permainas supančioje aplinkoje. Turbūt pažįstamas jausmas, kai staiga užeina noras pertvarkyti plačią sekciją arba drabužių spintą. Atrodo, kad jėgas pokyčiams atsiuntė nematomos akys, graužiančios sąžinę už materialinių daiktų perteklių. Šiukšlės. Taip, kiekvienas daiktas anksčiau ar vėliau taps šiukšle. Vis dėlto yra dalykų, kurių jau nesinori laikyti namuose, o ranka nekyla išmesti. Taip, čia apie knygas.
Daugybę kartų teko matyti knygas, keliaujančias tiesiai į krosnį arba paliktas pūti atvirame ore. Buvo laikai, kai žmonės galvą padėdavo už kvepiančius spaustuvėje įrištus popierėlius, o dabar atėjo tokie „geri“ laikai, kad sukame galvas, ką padaryti su jų pertekliumi. Sprendimas paprastas – pirkti su galva. Betgi teorija su praktika visuomet mėgsta prasilenkti. Nesame idealūs, tad dažniau ką nors padarome, o tik po to pagalvojame.
Esu viena iš tų, kurios perka, nors teisingiau reikėtų sakyti gauna knygas ir sėkmingai pildo namų biblioteką. Kažkada teko priglausti senas (kadaise labiausiai skaitomas) ir niekam nereikalingas knygas. Buvo minčių paleisti jas į pasaulį, bet vis pasigailėdavau ir, nukabinusi nuo jų visus voratinklius, palikdavau toliau gulėti lentynoje. Vis pagalvodavau, kad visai patiktų savo naujausiomis knygomis pasidalinti su kitais. Paskolinti arba padovanoti. Nors knygos namus puošia, bet metai iš metų didėjantis jų skaičius šiek tiek neramina.
Visai netyčia teko apsilankyti Punsko valsčiaus viešojoje bibliotekoje. Taip, toje pačioje kadaise bendrabučio pastate įrengtoje knygų karalystėje. Į ją paskutinį kartą buvau užsukusi prieš abitūros egzaminus. Tad prieš daugiau kaip dešimt metų. Prisiminimuose tai buvo senos privalomos literatūros prikrautos tamsios patalpos, kurių pusės gyvenime nebuvau mačiusi. Kvepėjo… seniena. Juk įprastai visos bibliotekos taip kvepia. Visada maniau, kad ten galima Tolstojaus tipo knygų pasiskolinti. Apie naujausią literatūrą net nepagalvodavau. Dėl kelių priežasčių: a) nebuvo laiko skaityti papildomos literatūros, b) nežinojau, ar tokios galima rasti, c) bibliotekininkės buvo galima paklausti, bet… a).
Įžengusi pro mūsų bibliotekos duris negalėjau žengti kito žingsnio. Net aiktelėjau, kaip tas siaubo filmų vampyras, nutviekstas saulės šviesos. Bibliotekos vedėja Danutė Vitkauskienė pasitiko plačia šypsena, kviesdama užeiti į neseniai atnaujintas patalpas. Nustebau pamačiusi, kad ten yra… dideli langai! Na, jie visada ten buvo, bet užkloti tamsiomis užuolaidomis. Akis dūrė baltos sienos ir šviesios grindys. Knygų lentynos perstatytos, patalpoms suteikta erdvės ir sudaryta galimybė jose… kvėpuoti! Ant stalo gulėjo naujausia lietuvių, lenkų ir užsienio literatūra. Užplūdo mane toks geras jausmas, kad sunku apsakyti. Pati sau uždaviau klausimą: Tai išeina, kad mes Punske turime įvairios naujausios literatūros, kurią galima tiesiog pasiskolinti? Spjūvis pačiai sau į akis. Danutė parodė stovintį pianiną, kuriuo naudojasi muzikinės mokyklos mokinukai. Energinga moteris dar dalijosi planais sukurti šachmatininkų kampelį. Mat tai ideali tylos ir susikaupimo vieta. Be to, nudžiugino mane jos noras paruošti lentynas knygoms, kurias žmonės galėtų atnešti ir palikti, leidžiant jas pasiimti arba pasiskolinti kitiems susidomėjusiems. Taip būtų galima išgelbėti naujas ir vertingas knygas nuo neaiškaus jų likimo. Ši vieta pritaikyta neįgaliesiems, todėl tai yra puiki erdvė absoliučiai VISIEMS.
Ek, nepaprastai džiugu, kad mūsų viešoji biblioteka atgyja visomis prasmėmis. Nykščiai į viršų tiems, kurie leidžia įvesti pokyčius ir tiems, kurie tuos pokyčius daro. Valio!
Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl
Autorės nuotraukos
