Šiandien, vasario 2 d., Katalikų Bažnyčia švenčia Kristaus Paaukojimo šventę – Grabnyčias. Ji simbolizuoja Jėzaus paaukojimą ir jo motinos Marijos palaiminimą bažnyčioje. Tai viena seniausių krikščioniškų iškilmių.
Vaičiuliškių kaime gimusi Genutė Degutytė-Vaičiulienė pasakoja, kad mūsų krašto žmonės namuose visada turėdavo pašventintų grabnyčinių žvakių. Jas uždegdavo šermenų metu, kai žmonės namuose melsdavosi arba kai šeimą ar artimuosius ištikdavo nelaimės.
Grabnyčinės žvakės ir šiais laikais yra degamos šermenų metu, per Kūčias, kalėdojant kunigui ir kitomis progomis. Tokia žvakė yra uždegama prie mirštančio žmogaus, kad nušviestų jam kelią į dangų, apsaugotų nuo piktųjų dvasių.
Tikėta, kad grabnyčia turi ypatingų apsauginių galių nuo piktųjų dvasių, ligų, perkūnijos, krušos ir kitokių nelaimių. Grabnyčią uždegdavo ir pastatydavo ant palangės artinantis audros debesims, perkūnijai. Siekiant apsisaugoti nuo perkūnijos, grabnyčios gabalėlius arba visą žvakę dėdavo į statomo namo pamatus. Grabnyčią dėdavo ir į naujai padarytą avilį, kad bitės neišnyktų.
Genutė Degutytė-Vaičiulienė pasakoja, jog kitados žmonės buvo įsitikinę, kad nuo perkūnijos galima apsisaugoti uždegus „grabnyčinę” žvakę ir sukalbėjus Švč. Mergelės Marijos litaniją.
Per Grabnyčias žmonės spėdavo, kokie bus orai. Jei tądien yra saulėta, pavasaris ateis greitai, o vasara bus karšta ir audringa (su dažnomis perkūnijomis). Jei per Grabnyčias ant stogų bus daug sniego – vasarą vešliai žaliuos pievos. Jei bus vėjuota – pavasaris vėluos, o ūkininkams gali pritrūkti pašaro.
Grabnyčia naudota ir ateities spėjimams. Uždegus žvakę žiūrėta, kur krypsta jos liepsna. Jei į trobos vidų – namuose pasiliks laimė ir darna, jei durų pusėn – nelauk nieko gero, sėkmė iškeliaus, arba, dar blogiau, kas nors iš namiškių pro tas duris išeis, t. y. greitai mirs.
Senovėje mūsų protėviai tą dieną meldėsi Perkūnui. Grabnyčių pavadinimas yra kilęs iš gudiško žodžio gromnica, pažodžiui tai būtų – perkūninė. Lenkiškas žodis grom reiškia perkūną.
Mūsų krašte Dievo Motina kartais buvo vadinama Gramnyčine (iš lenk. grom – perkūnas). Gramnyčinė ikonografijoje vaizduojama kaip moteris, nešina uždegta žvake.
Pašventintos grabnyčinės žvakės yra vadinamos graudulinėmis. Šis pavadinimas yra kilęs nuo žodžių „graudulis“, „graudulys“, tai yra – griausmas, perkūnija.
Vasario 2 dieną šv. Mišios prasideda procesija su naujai pašventintomis žvakėmis. Kunigas, laimindamas žvakes, meldžia Dievą: „Tegul visi, kurie šiandien bažnyčioje gėrisi žvakių spindesiu, laimingai pasieks Tavo garbės šviesą danguje“.
sb, punskas.pl
