Priežasčių aplankyti Vištytį yra ne viena ir ne dvi. Tuo labiau, kad prieš akis visa vasara, o miestelis įsikūręs prie ežero. Stovi miestelyje ir Vištyčio Švč. Trejybės bažnyčia, ir Vištyčio evangelikų liuteronų bažnyčia, Vytauto paminklas, malūnas. Netoliese yra ir piliakalnis, Stebuklingas akmuo, pėsčiųjų takas ir kitokios grožybės. 2025-aisiais Vištytis mini keletą svarbių datų. Sukanka: 100 metų VIŠTYČIO vėjo malūnui, 455 metai nuo Magdeburgo miesto teisių gavimo bei 500 metų nuo PAPRŪSĖS regiono įkūrimo.
Į visas šias Vištyčiui svarbias datas dėmesį atkreipė ir Vištyčio muzikos pakrantė. Jeigu dar nesilankėte Vištyčio muzikos pakrantės koncertuose, galėsite tai padaryti šiemet, dalyvaudami jau septintus metus organizuojamuose koncertuose prie Vištyčio ežero ar evangelikų liuteronų bažnyčios.
Šių renginių sumanytojas – saksofonininkas Egidijus Polita. Atostogaudamas gimtajame Vištytyje, jis vaikščiojo naujai įrenginėjamais pėsčiųjų takais palei ežerą ir sugalvojo baigiantis atostogoms į Vištyčio pakrantę sukviesti kraštiečius, vaikystės draugus į savo repeticijas. Ne koncertą, o repeticijas. Neturėdamas didelių lūkesčių, jis sulaukė nemažo skaičiaus klausytojų. Taip nuo paprastos minties ir žinutės feisbuke išsirutuliojo jau septintus metus skaičiuojantis Vištyčio muzikos pakrantės sezonas.
Kiekvieną sezoną čia vyksta patys įvairiausi renginiai, prasidėję ant ežero kranto smėlio ir žolės ir besitęsiantys jau ant scenos. Ši vieta kasmet sukviečia nemažą būrį klausytojų iš įvairiausių miestų dėl kelių priežasčių – profesionalaus požiūrio į muziką ir išlaikomo neformalaus renginių formato. Profesionalumas ir neformalumas greičiausiai ir yra tas visus traukiantis derinys, kai turi galimybę klausytis profesionaliai atliekamos muzikos ir tuo pačiu judėti, plaukioti ežere, renginį stebėti nuo irklenčių ar sėdėdamas ant žolės. Projekto kokybė auga ir kiekvienais metais pasirodymus ruošia vis daugiau profesionalių muzikantų. Kita vertus, organizatoriai siekia suteikti galimybes ir jauniems atlikėjams. Taip pat lieka ištikimi pirminei idėjai – ypatingą dėmesį skirti atlikėjams, kilusiems iš Vilkaviškio/Suvalkijos krašto.
Vištyčio muzikos pakrantė vyksta vasaros metu, vasaros šeštadieniais, tačiau idėjos autorius stengiasi į šį kraštą klausytojus prikviesti ir ne sezono metu. Pirmieji šių metų koncertai vėjo malūne jau įvyko/vyksta, tačiau bilietai buvo taip greitai išpirkti, kad net nespėta mirktelėti. Belieka laukti šių metų vasaros renginių prie ežero paskelbimo, kuriuos bus galima rasti Vištyčio muzikos pakrantės feisbuko ir instagramo paskyrose. Šiuo metu jau galime pasidalinti informacija apie renginių ciklą liepos mėnesį.
„Paprūsės vasaros naktys Vištytyje“ (renginiai nemokami):
Liepos 22 d. Gabijos Kardauskaitės vokalinis pasirodymas. Iš Vilkaviškio krašto kilusi atlikėja, dainuojanti ne TV projektuose ar scenoje, o bažnyčiose, kitose neįprastose vietose, netradicinėse erdvėse. (Koncertas vyks prie Vištyčio evangelikų liuteronų bažnyčios, lietui lyjant – viduje)
Liepos 23 d. Kęstučio Bobinos iš Kalvarijos pasirodymas – vokalas ir gitara (prie Vištyčio evangelikų liuteronų bažnyčios, lietui lyjant – viduje)
Liepos 24 d. marijampolietė Viktorija Kajokaitė-Klajoklė – vokalas ir gitara (prie Vištyčio evangelikų liuteronų bažnyčios, lietui lyjant – viduje)
Liepos 25 d. Kauno styginių instrumentų kvarteto pasirodymas (prie Vištyčio evangelikų liuteronų bažnyčios, lietui lyjant – viduje)
Liepos 26 d. projektas Venciluke – profesionalų duetas: Lukas Gedvilas klavišiniai ir Klementina Venčiūtė smuikas (prie Vištyčio vėjo malūno)
Šiek tiek iš Vištyčio istorijos
Vištytis laikomas vienu iš seniausių Lietuvoje ir buvusioje Prūsijoje, nes jau prieš 14 000 metų Vištyčio krašto kalvos išsivadavo iš paskutinio Valdajaus ledynmečio, kuris suformavo ežero vagą ir daubas, gniaužtų. Čia prieš 10 000 metų įsikūrė pirmieji šio krašto žmonės. Tai liudija prie ežero rasti vieni iš seniausių Lietuvoje ir Prūsijoje žmogaus gyvenimo pėdsakų: akmens amžiaus laikų darbo, buities, medžioklės ir žvejybos įrankiai. Apie ežero atsiradimą yra išlikęs ne vienas padavimas. Pasak vieno jų, ežeras atėjęs nuo „Mėlynųjų marių“. Vieni padavimai sako, kad jis iš debesų nusileidęs, kiti – kad iš žemės išplaukęs. Visą naktį oras ūžė ir cypsėjo. Rytą žmonės pamatė vandeniu apsemtas lankas. Ir tas vanduo buvo neramus ir cypsėjo. Tada maža mergaitė pasakiusi: „Bet čia vanduo cypsi lyg Vištytis!“. Vanduo nurimo, tačiau mergaitė apako. O ežeras lig šiol vadinasi Vištyčiu.
Vištyčio miestelis istoriškai visada buvo paprūsė, Prūsijos pasienis. Šiame miestelyje šimtmečius sugyveno įvairių tautybių ir tikėjimų žmonės. Gyvendami Prūsijos kunigaikštystės pasienyje, vietiniai gyventojai galėjo susipažinti su kitokiomis ekonominėmis, kultūros, švietimo idėjomis, kūrėsi mišrios gyventojų tradicijos, saviti amatų centrai. Čia radosi vietos ir knygnešiams, gabenusiems gilyn į Lietuvą uždraustą literatūrą (iš Vištyčio krašto kilę knygnešiai Petras Kriaučiūnas, Petras Mikolainis).
Vištytis įsikūrė 16 a. pirmoje pusėje ir, kaip įprasta, pradžioje buvo minimas dvaras – Vištyčio dvaras. 1566 m. buvo pastatyta pirmoji katalikų bažnyčia, įsteigta parapinė mokykla, o 1570 m. miestelis gavo Magdeburgo teises. Vištytis nukentėjo per 17 a. vidurio karą, 1658 m. jį apiplėšė Prūsijos kariuomenė. Užnemunę prijungus prie Prūsijos (1795–1815 m. Vištytis priklausė Prūsijai), Vištytyje įkurta prūsų kariuomenės įgula. Užnemunę prijungus prie Rusijos imperijos (1815), Vištytis tapo svarbiu pasienio prekybos punktu, veikė muitinė. Nuo 19 a. pabaigos iki 1950 m. Vištytis buvo valsčiaus centras, vėliau miestelyje veikė vėjo malūnas, pieninė, šerių fabrikas, kredito draugija, šaulių būrys, choras, biblioteka, orkestras. Po II pasaulinio karo apylinkėse veikė Vytauto rinktinės partizanai. Sovietų okupacijos metais Vištytis buvo apylinkės centras. Iš surašymo duomenų yra žinoma, kad, pavyzdžiui, 1738 metais Vištytyje buvo 31 kiemas. 1808 m. gyveno 1600, 1827 m. – 2800, 1959 m. tik 601, o 2011 m. – 436 gyventojai.
Kaip jau minėjome, kai kuriems koncertams parinktos ypatingos vietos, kurių ir istorija yra išskirtinė. Tai Vištyčio vėjo malūnas bei evangelikų liuteronų bažnyčia.
Vištyčio vėjo malūnas ant Ilgojo kalno, trijų kelių sankryžoje, stovi jau nuo 1925 metų. Valcus, motorus ir dalį kitos technologinės įrangos tuometinis malūno savininkas Jonas Kanapkis atsivežė iš tuometinės Vokietijos, istorinių Prūsijos žemių. Tuo metu tai buvo bene pažangiausias technologijomis vėjo malūnas regione. Malūnas veikė apie tris dešimtmečius. Vėliau jo sparnai buvo nuimti, nes darbą atliko elektrinis variklis (kolūkio laikais). Dar vėliau jame buvo įkurtas etnografinis muziejus, o atgavus nepriklausomybę, malūnas grąžintas savininkams. Nors malūnui jau 100 metų, jo įranga ir technologijos yra puikiai išsilaikiusios iki šių dienų, jos įtrauktos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą. Tai vienintelis išlikęs toks malūnas su visa įranga Suvalkijos regione. 2018 m. Vilkaviškio rajono savivaldybė išpirko malūną ir dabar galima jame apsilankyti (susitarti reikia iš anksto), apžiūrėti ir pasidairyti po apylinkes.
Vištyčio evangelikų liuteronų bažnyčia jau ne kartą priglaudė muzikantus ir įvairius kultūrinius susiėjimus. Ji yra vienas iš Paprūsės palikimo simbolių ir vieni seniausių maldos namų Vilkaviškio krašte – 2024 metais šiai bažnyčiai sukako 180 metų. Ji yra labai panašaus išplanavimo (tiek išorėje, tiek viduje) kaip ir Tolminkiemio bažnyčia, į kurią dabar, deja, nėra galimybių nukeliauti (šiuo metu ji yra Kaliningrado teritorijoje). Abiejuose maldos namuose sakyklos yra virš altoriaus. Tolminkiemio evangelikų liuteronų maldos namai turi bokštą su apžvalgos aikštele. Tokį priestatą prieš karą turėjo ir Vištyčio evangelikai liuteronai. Deja, atstatant bažnyčią Vištytyje, projektuotojai nusprendė atsisakyti šio elemento.
Vištytyje nuo seno gyveno nemažai lietuvių ir vokiečių šeimų – evangelikų liuteronų. Prieškario Lietuvoje ši bendruomenė telkė net kelis tūkstančius tikinčiųjų. O Vištyčio parapija buvo įkurta 1842 metais. 1844 m. buvo pastatyta ir akmeninė bažnyčia. Bažnyčios bokštas su kryžiumi ir vėjarodžiu pastatytas vėliau, 1917 metais. Įdomu tai, kad parapijai priklausė 485 šeimos iš trijų valsčių, 53 kaimų. 390 šeimų sudarė maži ūkininkai, 40 šeimų – amatininkai, 3 pirklių šeimos ir 52 darbininkų šeimos. Pamaldos buvo laikomos lietuvių ir vokiečių kalbomis.
1915 metais po karo veiksmų pusiau sudegintas Vištytis buvo užimtas vokiečių kariuomenės. 1918 m., karui pasibaigus, Vištytis buvo užimtas lenkų, o tik vėliau – lietuvių. II pasaulinis karas sustabdė parapijos veiklą, o parapijiečiai išsisklaidė po visą pasaulį. Nacionalizuota bažnyčia buvo paversta traktorių dirbtuvėmis. Vištyčio evangelikų liuteronų bendruomenė vėl oficialiai įregistruota buvo tik 1993 metais. Po pasaulį išsisklaidę parapijos nariai ėmėsi rinkti aukas bažnyčios atstatymui ir siųsti į Lietuvą. 1998 metų rugpjūčio 30 dieną atstatyta bažnyčia buvo pašventinta.
Agnė Karčiauskaitė-Jankauskienė, punskas.pl
