Irmina Liškauskaitė: Nėra vieno sėkmės kelio (1 dalis)

0

 Punsko Kovo 11-osios licėjaus absolventę, Lodzės aukštosios kino, televizijos ir teatro mokyklos ketvirto kurso studentę Irminą Liškauskaitę kalbina portalo punskas.pl vyr. redaktorius Sigitas Birgelis.

Sigitas Birgelis: Kaip šiandien, po trejų metų studijų, matai mūsų (Punsko) mėgėjišką teatrą ir savo dalyvavimą jame? Ar čia įgyta patirtis Tau padėjo?

irmina8Irmina Liškauskaitė: Svarbiausia, mano pirmoji teatro mokytoja Jolanta Malinauskaitė- Vektorienė įskiepijo meilę teatrui, be jos nebūčiau dabar čia. Patirties įgijau labai daug. Žiūrint iš techninės pusės, didelė Punsko kultūros namų scena visuomet reikalavo aiškaus ir garsaus kalbėjimo. Mokykloje visus ketverius metus mokomės aiškaus ir tikslaus tarimo, ieškom gilaus balso, kuris rezonuoja visam kūne. Be to, „Kregždė“ – tai puiki draugų grupė, mes visuomet vaidinom kartu, mūsų buvo daug, todėl išmokom puikiai bendradarbiauti. Teatre kolektyvas, partneris scenoje labai svarbu, niekada nesi ten vienas. „Kregždėje“ išmokau partnerystės, improvizacijos, pirmą kartą pajutau scenos atmosferą, erdvę, išmokau toje erdvėje judėti. Išlavinau vaizduotę. Mūsų teatras visuomet buvo pilnas simbolių, metaforų, daug dirbom ne tik proza, bet ir eilėraščiu, išmokau analizės, interpretacijos. Pirmame kurse mes patys turėjom statyti scenas, būti ne tik aktoriais, bet ir režisieriais, scenografais, kostiumografais… Man buvo lengviau, nes labai daug išmokau „Kregždėje“ – dirbdama su Jolanta ir su visa grupe.

irmina1

Prieš keletą metų susilaukei daug apdovanojimų už monodramą „Sonia Marmeladova“ („Sonia Marmieładowa“) pagal F. Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė. Ar šiandien Sonios vaidmenį atliktum kitaip?

irmina6Baisiausia yra tai, kad kuo daugiau mokausi, tuo, atrodo, mažiau žinau ir moku. Tiesą sakant, mintis, kad pati išėjau į sceną, dabar yra baisi. Nežinau, ar šiandien turėčiau  tiek drąsos 40 minučių pati scenoje vaidinti spektaklį. Paradoksas. Bet jeigu grįžčiau prie šio spektaklio, viską turėčiau pradėti iš naujo. Iš trejų metų perspektyvos matau, kiek daug ten dalykų nesupratau, kiek daug liko paslapties, niuansų, nepaliestų temų, klaidų. Reikėtų tekstą suredaguoti, pakeisti sceninį veiksmą, labiau su juo padirbėti, paieškoti kitų raiškos priemonių. Trumpai sakant, būtų daug darbo. 

Ar sunku buvo įstoti į Lodzės aukštąją kino, televizijos ir teatro mokyklą? Kodėl pasirinkai šią mokyklą, o ne kitą, pvz., Lietuvoje? Ar nesigaili savo pasirinkimo?

Labai tikiu intuicija. Nepaisant to, kaip būna čia sunku ir kiek kartų galvojau, kaip būtų buvę kitur (po pirmo kurso buvo net kilusi mintis pakeisti mokyklą), viskas man atrodo būtų tik bandymas pabėgti nuo nepatogumų, problemų ir pan. Daug čia išmokau, sutikau daug man ypatingų žmonių – mokytojų ir draugų, todėl drąsiai galiu pasakyti, jog nesigailiu. Įstoti į teatro mokyklas visoje Lenkijoje yra sunku, kandidatų kiekvienoje būna apie 800–900, o vietų tik 22. Daug tuomet važinėjau, daug buvo streso, daug kovojau su savo silpnybėmis, kol įstojau į dvi aukštąsias mokyklas – Lodzės ir Krokuvos. Nors visuomet svajojau apie Krokuvą, tačiau pasirinkau Lodzę. Čia ir pasireiškė toji intuicija. Net neprisimenu, kada priėmiau sprendimą. Širdies balsas nulėmė. Giliai tikiu, kad taip turėjo įvykti. Lodzės mokykla atveria daug galimybių, nes dirbam čia ne tik su teatro režisieriais, bet ir su filmų kūrėjais, mokomės dirbti su kamera, mokomės dirbti filmavimo aikštelėje, tai visai kitas pasaulis. Džiaugiuosi, kad čia patekau ir pasilikau. Planavau stoti taip pat į Lietuvos aukštąją teatro mokyklą, bet, tiesą sakant, nespėjau pasiruošti egzaminams, nes reikalavimai buvo gan dideli. Lenkijoje norėjau įstoti į tris mokyklas – Varšuvoje, Lodzėje arba Krokuvoje, Lietuvoje – tik į Vilnių. Todėl susikaupiau iš pradžių ties egzaminais Lenkijoje ir į Lietuvą jau nesuspėjau.

Kas pirmaisiais studijų metais Tave stebino ir šokiravo?

irmina4irmi metais tai lyg sapnas. Viską prisimenu lyg per miglą. Sunku buvo atsirasti. Visų pirma nustebino mane laikas, kurį praleisdavome mokykloje. Užsiėmimus pradėdavome 8 val. ryte, o išeidavom po vidurnakčio. Man tai patiko, nes aš bendrai mėgstu taip dirbti, bet organizmas turėjo priprasti prie naujo gyvenimo būdo. Santykiai su žmonėmis, studentais ir mokytojais irgi pasidarė ypatingi. Kurse buvo 19 studentų, mes visą laiką leidome kartu lyg viena didelė šeima. Į Punską grįžtu 4 kartus per metus. Prie to iš pradžių irgi sunku buvo priprasti. O dėl darbo užsiėmimų metu – maniau, kad mes iš karto eisime į sceną ir vaidinsime spektaklius, o pradėjom nuo pačių paprasčiausių dalykų. Nuo trumpų scenų be teksto, įvairių paprastų pratimų, žaidimų su koordinacija, su emocijom, bandėm pažinti save. Buvau labai nekantri, bet dabar suprantu, kad tai buvo labai reikalinga.

Kokie dalykai dėstomi Lodzės aukštojoje kino, televizijos ir teatro mokykloje? Kurie iš jų sunkiausi?

irmina7

Pagrindiniai dalykai tai proza, eilėraštis, elementarūs sceniniai uždaviniai, vėliau klasikinės scenos ir šiuolaikinės, dainavimas, scenos angliškai. irmina9Daug turėjome fizinio lavinimo – lavinom savo kūno sąmonę, buvo joga, fizinis lavinimas, karatė, plaukiojimas, akrobatika, sceninio judesio technika, pantomima, sceninis fechtavimas, šokis, ritmika. Dirbome su balsu: impostacija, žodžių tarties pratimai, muzikos pamokos. Teorijos pamokų buvo mažiausia: dramos ir literatūros istorija, meno istorija ir anglų kalba. Trečiame kurse turėjome dar dailės pamokas. O kadangi čia ne tik teatro, bet ir televizijos bei filmo mokykla, turėjome užsiėmimus su studentais operatoriais ir režisieriais, dirbome su kamera, kūrėme trumpus fabuliarinius filmus. Kartais turėdavome užsiėmimus su psichologais, su kuriais kalbėdavome apie emocijas, apie personažo ieškojimą savyje vaidinant spektaklyje arba filme ir jo „palikimą“, kai uždanga scenoje nusileidžia. 

Sunkiausias dalykas – tai klasikinės ir šiuolaikinės scenos, dėl to, kad kurdavome trumpus spektaklius, ieškodavome savo personažo, jo charakteristikos, jo balso. Visi mūsų užsiėmimai čia tilpo. Ir sceninis judesys čia svarbus, ir tartis, impostacija. Reikia daug dirbti savarankiškai, ieškoti vidinio personažo monologo, rašyti personažo priešistorę, praeities įvykius, o vėliau viską pamiršti ir būti scenoje čia ir dabar.

 (Bus daugiau)

Sigitas Birgelis, punskas.pl

Ankstesnis straipsnisJuozas Bačiūnas: pirmasis ir vienintelis grynorius, tapęs PLB pirmininku
Kitas straipsnisPunske vyko XXVIII klojimo teatrų festivalis

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia