2018 m. Laisvės premija įteikta Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio partizanų grupei

2018 m. Laisvės premija įteikta Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio partizanų grupei | lrs.lt, Dž. G. Barysaitės nuotr.

Seimas pirmą kartą Laisvės premiją skyrė septynių asmenų grupei, taip pagerbdamas pagrindinę ginkluotojo antisovietinio pasipriešinimo organizaciją – Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdį. Partizanų grupei skirtas apdovanojimas – simbolinis pagarbos ženklas visiems Laisvės kovų dalyviams, savo gyvenimą paskyrusiems kovai už laisvą, nepriklausomą ir demokratinę Lietuvos valstybę.

Sveikindama Laisvės premiją gavusią partizanų grupę Seimo narė, Laisvės premijų komisijos pirmininkė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė sakė: „Septyni partizanai – prieš ketvirtį amžiaus atkurtos Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio organizacijos tuometės vadovybės nariai, atstovaujantys skirtingoms apygardoms ir tarsi sujungiantys visus, kovojusius už Laisvę. Visus tūkstančius, kurie yra ir buvo labai gražios prigimties, kuriems yra aukštas dangus, nes jie tarsi nepagautas paukštis, sklendžiantis skliautu, nes jiems duota aukštesnė misija – įkvėpti ir saugoti.“

Seimo narė pabrėžė ginkluotojo antisovietinio pasipriešinimo dalyvių indėlį į galutinį Lietuvos išsivadavimą: „Taip, tai buvo paprasti žmonės, bet jų stipri dvasia leidžia juos matyti nepaprastoje šviesoje. Jie yra drąsi, laisva ir laiminti Lietuva. Ir jie yra PERGALĖ, kurią galutinai užtvirtinote Jūs, Sausio 13-osios Laisvės gynėjai.“

„Lietuva turi savo gyvą legendą. Tai ne pasaka apie milžinus, tai yra tikra legenda, modernios Lietuvos mitas su tikrais žmonėmis, iš kurių mes semiamės tikėjimo ir pasitikėjimo“, – teigė Laisvės premijų komisijos pirmininkė R. Morkūnaitė-Mikulėnienė.

2018 m. Laisvės premija apdovanotosios Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio partizanų grupės vardu kalbėjęs Jonas Kadžionis-Bėda teigė, kad „bedieviška bolševikiška okupacija Lietuvai buvo tragiška, ji žudė ne tik tautos kūną, bet ir sielą, griovė kryžius, tautos paminklus, šventoves. Šventoves griovė mūsų vaikelių ir jaunimo širdyse. Lietuva priešinosi, pasaulis nežino analogų, kad tokia maža tautelė dešimt metų būtų vedusi ginkluotą kovą prieš tokią brutalią, su niekuo nesiskaitančią blogio imperiją“.

Laisvės kovų dalyvis pabrėžė, kad „ypač didvyriškai gynėsi krikščioniškai išauklėtas Lietuvos kaimas, artojų sūnūs, šį kartą ir dukros, ir Lietuvos Katalikų Bažnyčia. Tai buvo gražiausias tautos žiedas, kurį okupantai ir kolaborantai trypė gatvių purve, raistuos, stribynuose ir kalėjimuose.“

J. Kadžionis-Bėda be užuolankų pasisakė ir apie dabartines blogybes Lietuvoje: „Lietuvoje dar labai daug yra okupacinių šiukšlių ir puvėsių grybo. Norint apsivalyti, reikia, kad Lietuvos televizijoje atsirastų laida, panaši į „Atgimimo bangą“, ir aiškintų Lietuvos žmonėms, kokias baisias piktadarybes okupantai padarė Lietuvai. Tai būtų balzamas tautos žaizdoms ir puiki priemonė okupaciniam grybui naikinti“.

Pasak jo, jau 25 metai, kai Lietuvoje nebėra okupacinės kariuomenės, tačiau tebėra labai gilus okupacinis įšalas ir okupacinė dvasia. Teismai ir prokuratūra, pasak J. Kadžionio, tiesiog tyčiojasi iš partizanų. „Partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago byla buvo vilkinama 24 metus, laukiama, kol išmirs tie, kurie jį skundė. Taip pat legendinio Lietuvos partizano Antano Kraujelio padėtis. Dabar man tiesiog nesuprantama, ką reiškia tai, kad neleidžiama Vilniaus Lukiškių aikštėje pastatyti Vyties ženklo?“, – sakė partizanas. Šiems jo žodžiams audringais šūksniais  „gėda, gėda, gėda“ ir ilgais plojimais pritarė kiti iškilmių dalyviai.

J. Kadžionis klausė minėjimo dalyvių ir Lietuvos Respublikos Prezidentės:  „Sakykite, ar Lietuvai reikalingas Grūto parkas? Ką reiškia kalbos, kad savi šaudė į savus? Kodėl iki šiol tebėra kolaborantų vila Vilniuje ir kolaborantų vardais pavadintų Lietuvos gatvių? Ir galiausiai žmogus, literatūrinis vandalas, kuris apvėmė partizanų vadus, žuvusius už Lietuvos laisvę, apdovanojamas literatūrine premija, tai yra ne literatūrine, atsiprašau, ir ne valstybine… nacionaline premija. Sakykite, ką visa tai reiškia Nepriklausomoje Lietuvoje? Kaip pasielgtų tautinės savigarbos nepraradusios Lenkija ar Izraelis su tais žmonėmis, kurie tyčiotųsi iš Katynės ar Holokausto aukų? Tikriausiai tokiems vieta tik už grotų?“ – retoriškai klausdamas į Jos Ekscelencijos sėdinčios jam už nugaros esančioje pakyloje kreipėsi partizanas – „Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente, kreipiuosi į jus savo ir žuvusiųjų už Lietuvos laisvę partizanų vardu, sustabdykite tyčiojimąsi iš partizanų ir Lietuvos valstybės pamatų griovimą“.

Partizanų Jono Abukausko-Siaubo, Vytauto Balsio-Uosio, Jono Čeponio-Vaidilos, Juozo Jakavonio-Tigro, Bronislovo Juospaičio-Direktoriaus, Jono Kadžionio-Bėdos ir Juozo Mociaus-Šviedrio apsisprendimas brutalaus teroro sąlygomis aukoti asmeninius interesus, pasirenkant ginkluotą kovą už Lietuvos nepriklausomybę, liudijo jų drąsą ir idealizmą.

Vykstant ginkluotajam antisovietiniam pasipriešinimui jie atstovavo skirtingoms partizanų apygardoms – Algimanto, Dainavos, Kęstučio, Tauro ir Vyčio. Į ginkluotąjį pasipriešinimą įsitraukę būdami vos 19–22 metų amžiaus, per keletą metų jie išgyveno visą partizaninio karo dramatizmą – kovos krikštą, partizanų bunkerio šaltį, sužeidimus, deja, ir buvusių kovos draugų išdavystes. Patekę į okupantų represinių struktūrų rankas, praėjo tardymų Golgotą, išliko lagerio ir tremties Sibire metais. Lagerių ir tremties sunkumai ir nepritekliai nepalaužė jų tikėjimo laisve. Kartu jų gyvenimo istorijos skirtingos ir todėl vertos atskiros knygos ar kino filmo siužeto. Sulaukę garbingo amžiaus, šie partizanai yra Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio simboliai, kasdiene savo veikla aktyviai liudijantys Lietuvos laisvės kovų istorinę atmintį. Šiandienos Lietuvos visuomenei jie yra tikrojo herojiškumo pavyzdys. (Iš leidinio „Laisvės premija“ (2018), Žydrūno Mačiuko tekstas.)

Laisvės premija, įsteigta 2011 m. rugsėjo 15 d., siekiama įvertinti asmenų ir organizacijų laimėjimus ir indėlį ginant žmogaus teises, plėtojant demokratiją, skatinant tarpvalstybinį bendradarbiavimą kovojant už Rytų ir Vidurio Europos tautų laisvą apsisprendimą ir suverenitetą.

2011 m. Laisvės premija skirta Rusijos kovotojui už laisvę, žmogaus teises ir demokratiją Sergejui Kovaliovui, 2012 m. – Lietuvos laisvės lygos įkūrėjui, „45-ių pabaltijiečių memorandumo“ iniciatoriui, politiniam kaliniui Antanui Terleckui, 2013 m. – kovotojui už Lietuvos laisvę ir žmogaus teises, aktyviam Lietuvos neginkluoto pasipriešinimo dalyviui, politiniam kaliniui, pogrindinės spaudos leidinio „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ steigėjui, redaktoriui, Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komiteto nariui, arkivyskupui Sigitui Juozui Tamkevičiui, 2014 m. – Lenkijos visuomenės veikėjui, disidentui, vienam iš „Solidarumo“ lyderių, žurnalistui, eseistui ir politikos publicistui, Lenkijos dienraščio „Gazeta Wyborcza“ vyriausiajam redaktoriui Adamui Michnikui, 2016 m. – Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Pirmininkui, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarui Vytautui Landsbergiui ir Prezidentui Valdui Adamkui, 2017 m. – laisvės gynėjai, politinei kalinei Nijolei Sadūnaitei.