Senovėje, kai rugiai sunokdavo iki pat aukso geltonumo, kaime sakydavo: „Laikas dalgius galąsti – rugius sveikinti.“ Rugiapjūtė buvo visos vasaros kulminacija. Vyrų rankose blizgėjo ką tik galąsti dalgiai – geležis dainavo, kai ašmenys slydo per šlapio akmens paviršių. Su pirmu mostu dalgis šnarėdamas paguldydavo varpas, o paskui moterys, susilenkusios, rišdavo jas į pėdus, sakydamos: „Kad grūdas būtų pilnas, kad varpa nekristų.“
Darbas buvo sunkus – saulė kepino, prakaitas lašėjo, o žemė tvoskė karštu rugių kvapu. Bet laukuose skambėjo dainos, dažnai pritaikytos pagal darbą: viena pradėdavo, kita atsiliepdavo, ir taip per visą lauką lyg banga eidavo giesmė. Sakydavo: „Kas dainoje, tas darbe nepavargsta.“
Kai paskutinis pėdas būdavo surištas, niekas jo nepjaudavo tyliai – jį vadindavo „pabaigtuvių pėdu“. Jį puošdavo rugių varpomis, gėlių vainiku, įsmeigdavo į lauką ir nešdavo su dainomis į sodybą. Tai buvo derliaus ir žmonių santarvės ženklas. Tik tada, prie stalo su šviežia duona ir šaltu rūgpieniu, visi galėdavo atsipūsti – iki kito vasaros džiaugsmo ir vargo.
