Dykuma, laisvė ir mūsų vidinis Egiptas

Iš ciklo: Gavėnios apmąstymai

Sigitas Birgelis, punskas.pl

Gavėnios laikotarpis – tai mūsų keturiasdešimties dienų kelionė, kuri tiesiogiai atliepia Izraelio tautos keturiasdešimt metų trukusį ėjimą per dykumą iš Egipto vergijos į Pažadėtąją žemę. Tai ne šiaip skaičius, o laikas, skirtas „nuodėmės baciloms“ išnaikinti, kad į naują gyvenimą įžengtume apvalyta širdimi. Tačiau šioje kelionėje turime suprasti vieną esminį dalyką: Dievo vedimas per mūsų asmenines dykumas nėra tema, skirta tik kunigų pamokslams iš sakyklos. Tai mūsų visų – pasauliečių – gyvenimo tikrovė.

Mes dažnai pripratome manyti, kad dvasininkai yra tie „profesionalūs kalbėtojai“, kurių darbas – aiškinti Dekalogą, o mūsų, pasauliečių, vaidmuo apsiriboja tik klausymusi (arba, deja, dažnu neklausymu). Tačiau tiesa yra ir ta, kad Dievas Dekalogo prologu kreipėsi į kiekvieną žmogų tiesiogiai, be tarpininkų. Jis tarė: „Aš esu tavo Dievas“. Tai reiškia, kad apie Dievo veikimą istorijos vingiuose ir mūsų kasdienybėje turime liudyti mes patys.

Pasauliečio žvilgsnis į nuodėmę ir laisvę yra ne mažiau svarbus. Jei tėvas ar motina savo „namų bažnyčioje“ nekalbės apie Dievą, jei jie nebus tie pirmieji „kunigai“, ugdantys vaiko dorovę, jokie tikybos mokytojai ar oficialūs pamokslai tos spragos neužpildys. Kunigai mums nurodo kryptį, tačiau per dykumą einame mes patys. Būtent pasauliečių gyvenimuose, darbuose ir šeimose išsipildo (arba žlunga) Sandora su Dievu.

Šiandienos Egiptas – tai ne geografinė vieta, o mūsų vidinė vergija: abejingumas, vartotojiškumas, dvasinis snaudulys. Mes, pasauliečiai, dažnai klystame, maištaujame prieš Dievo autoritetą lygiai taip pat, kaip žydai dykumoje, ilgėdamiesi „faraono puodų“. Bet būtent šis atviras pripažinimas, kad esame trapūs ir linkę pasiduoti „aukso veršiukų“ vilionėms, daro mūsų tikėjimą gyvą.

Gavėnia mus moko, kad laisvė nėra galimybė daryti bet ką – tai atsakomybė už santykį su Tuo, kuris mus išvedė iš nelaisvės namų. Tad šis laikas yra kvietimas ne tik klausytis dvasininkų mokymo, bet ir patiems prisiimti atsakomybę už savo dvasinę kelionę. Kiekvienas iš mūsų savo gyvenimo dykumoje esame liudytojas: ar mes vis dar žvalgomės atgal į Egiptą, ar pasitikime Dievo vedimu, vedančiu mus į tikrąją laisvę?

Gavėnia – tai metas, kai laikas tarsi sulėtėja, kviesdamas mus ne į formalų atgailos ritualą, bet į gilią, asmenišką kelionę per savo širdies dykumą. Žvelgdami į Dievo ir žmogaus santykį istorijos vingiuose, pradedame suprasti, kad Dekalogas nėra tiesiog draudimų rinkinys. Tai – laisvės manifestas, pasirašytas paties Kūrėjo vardu: „Aš esu“.

Mūsų asmeninis Egiptas

Pirmieji Dekalogo žodžiai nukelia mus į Egiptą – vergijos namus. Dažnai manome, kad tai tolima praeitis, tačiau kiekvienas iš mūsų turi savo „Egiptą“. Tai mūsų nuodėmės, priklausomybės, baimės ir tie vidiniai pančiai, kurie neleidžia mums būti autentiškiems. Buvimas nuodėmės būsenoje yra beveik natūrali žmogaus duotybė, tačiau Dievas mus šaukia išeiti.

Kaip Izraelio tautos išėjimas tapo jos tapatybės gimimu, taip ir mūsų dvasinis išsilaisvinimas prasideda nuo pripažinimo, kieno mes esame. Dievas sako: „Aš esu Viešpats, tavo Dievas.“ Tai ne policininko, o mylinčio Tėvo ar sužadėtinio prisistatymas. Dekalogas prasideda ne nuo įsakymo, o nuo priminimo apie dovanotą laisvę. Jis tarsi sako: „Aš tave išlaisvinau, tad nebūk daugiau vergas – nei kitiems, nei savo paties ydoms.“

Kodėl kelias į laisvę veda per dykumą?

Kodėl Izraelis keliavo keturiasdešimt metų, nors kelią buvo galima įveikti per kelias savaites? Biblijoje skaičius 40 simbolizuoja laiką, kurio reikia, kad subręstų nauja kokybė – kaip kūdikis motinos įsčiose. Tai laikas, skirtas „nuodėmės baciloms“ išnaikinti.

Mes, panašiai kaip po nepriklausomybės atgavimo, dažnai pajuntame „aukso veršiuko“ ilgesį. Laisvė gąsdina savo atsakomybe, todėl dykumoje kyla pagunda grįžti į Egiptą, kur bent jau buvo „mėsos puodai“, nors ir su grandinėmis ant kojų. Dykuma mūsų gyvenime – tai ne bausmė, o būtina sąlyga apsivalyti. Tai erdvė, kurioje suprantame, kad mūsų laisvė priklauso ne nuo aplinkybių ar turtų, o nuo santykio su Gyvuoju Dievu.

Nuodėmė: nežinojimas ar saviapgaulė?

Nuodėmė savo esme yra neoriginali. Ji visada prisistato kaip gėris, užsideda kaukę ir bando mus įtikinti, kad „nieko blogo nedarome“. Dažnai girdime pasiteisinimą: „Aš nieko neužmušiau, nieko nepavogiau.“ Tačiau nuodėmė yra daug gilesnė – tai dvasinė liga, kuri pasireiškia abejingumu, santykių atšalimu, ar dvasiniu nuovargiu.

Nors nežinojimas gali sušvelninti atsakomybę, jis neatleidžia nuo pasekmių. Jei žmogus nežino, kad nuodai yra nuodingi, išgėręs juos vis tiek nukentės. Taip ir su doroviniais dėsniais – jie įrašyti mūsų sąžinėje. Nuodėmė žlugdo mus pačius, todėl Dekalogas yra tarsi dvasinės higienos instrukcija: „Nedaryk to, nes tai tave naikina“.

Išpažintis kaip susitikimas, o ne ataskaita

Gavėnios metu išpažintis tampa kertiniu įvykiu. Tai nėra tik „sąžinės dulkių nuvalymas“ ar sausas nusidėjimų išvardijimas. Tai asmeninis susitikimas su Kristumi. Gražiausios akimirkos bažnyčioje įvyksta tada, kai žmogus nusimeta kaukes ir atranda Dievą ne kaip teisėją, o kaip Gailestingąjį Tėvą, kuris visą laiką laukė jo grįžtant.

Blogis niekada nepaliks mūsų ramybėje, kol esame šioje žemėje. Jis nuolat bandys mus pasivyti, kaip faraonas vijosi Izraelį dykumoje. Tačiau turime viltį – Kristų, kuris blogį nugalėjo ne jėga, o gerumu ant Kryžiaus.

Mūsų užduotis – gavėnią iškęsti ne kaip 40 dienų, o leisti Dievui mus perkeisti. Ar esame pasiruošę palikti savo Egipto saugumą ir žengti į dykumą, kurioje laukia tikroji, niekieno neatimama laisvė?