V16: nes galėjo (gali) būti ir kitaip

1

Agnė Karčiauskaitė-Jankauskienė, punskas.pl

Vasario 16-ąją minime kiekvienais metais. Tai svarbi istorinė data, kurią žinome. Žinoti ir ją išgyventi, be abejo, yra skirtingi dalykai, todėl verta kartas nuo karto paskaityti apie tai, kas ir kaip vyko 1917–1918 metais Lietuvoje, Vokietijoje, kad geriau suvoktume, kokia buvo tuo metu politinė situacija ir kiek diskusijų, ginčų ir pykčių kilo tarp Lietuvos Tarybos narių dėl Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo formuluotės.

Kaip kažkada pasakė Jono Vileišio dukra Rita Vileišytė-Bagdonienė, nepriklausomybė jai visada atrodė, kaip savaime suprantamas dalykas ir ji gerai suprantanti dabartinį jaunimą, kuris neiškentėjo nei Sibiro, nei karo, o jau gimė nepriklausomoje Lietuvoje. Jie tai priima, kaip savaime suprantamą dalyką.

Turiu prisipažinti, kad toks jausmas retkarčiais iš tiesų aplanko. Tačiau jis apgaulingas ir iš karto sau primenu, kad nėra nieko savaime. Viskas yra iškovota, sukurta. Taip ir vasario 16-osios aktas neatsirado lengvai. Prieš kelis metus prisiruošiau nuodugniai perskaityti istoriko, prof. Jono Anyčo straipsnius ir knygas apie brolius Vileišius, kuriems jis skyrė daug dėmesio, bei vasario 16-osios akto pasirašymo peripetijas.

Ir susidėliojo dar aiškesnis vaizdas apie to meto situaciją: kokia buvo tuometinės Vokietijos valdžios vizija Lietuvos atžvilgiu (pagal Vokietijos planus turėjome tapti rytine jos provincija), kokius reikalavimus ji kėlė mūsų šalies politikams, kokios vyko vidinės kovos Lietuvos Taryboje, kaip Tarybos opozicijos nariai iš jos išėjo (J. Vileišis, S. Kairys, S. Narutavičius, M. Biržiška) sukeldami ne tik krizę, tačiau ir tokiu būdu sugebėję įtikinti visus kitus nenusileisti vokiečių spaudimui.

Nežinau, kas dabar mokyklose pasakojama apie Nepriklausomybės Akto priėmimą, tačiau mano prisiminimai iš istorijos pamokų mokykloje yra pakankamai blankūs. Atrodė, kad susirinko grupė žmonių, parašė akto tekstą, pasirašė, nusifotografavo ir išsiskirstė. Tikrąjį suvokimą (kiek dramatiškesnį), kaip tai svarbu ir, kad viskas galėjo susiklostyti kitaip, suformavo tik tėvų paskatinimai žvelgti giliau, domėtis daugiau.

Todėl ir šios šventinės dienos minėjimas man nebėra tik žinojimas, kad tai svarbi data, o galimybė praplėsti Lietuvos istorijos suvokimą, pabandyti suvokti tų laikų patriotiškumą, tvirtą tikėjimą nepriklausomos Lietuvos vizija. Tegul tai būna diena skirta ir savo tautiškumo suvokimui, jo sustiprinimui. Pasinaudokime proga pasidžiaugti, kad vėtyti ir mėtyti, išlikome kaip tauta, kaip valstybė, su savo kalba ir tradicijomis. Nes galėjo (gali) būti ir kitaip. Su Vasario 16-ąja Jus!

1 KOMENTARAS

  1. Su Vasario 16-ąja, – o Lietuvos valstybė ir lietuvių tauta tegyvuoja amžinai!

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia